Katytės rožytės ir dalinimosi kultūra socialiniuose tinkluose

Vakar, grįždama namo, įsijungiau radiją keliui sutrumpinti. Užšokau ant Lietuvos radijo žinių rusų kalba. Laidos vidurys - vedėja iš pradžių kalbina G. Kievišą apie „Don Karlą“, o vėliau, Tarptautinės kačių dienos proga - žurnalo „Express nedelia“ vyriausiąjį redaktorių Jurij Stroganov. Pastarasis, kalbėdamas apie savo šeimos kates išreiškė pastebintis, jog socialiniuose tinkluose dalinimasis kačių nuotraukomis yra laikomas žemu tonu.

Ir iš tiesų, toks situacijos matymas labai tikslus.

Žmogus matyt atbunka nuo jam teikiamo dėmesio per nuotraukų „like'us“ ir nori vis daugiau ir daugiau. O kai daugiau nebėra (na nes visi gi turi savo ribas), tuomet prasideda dar didesnis tokių nuotraukų srautas. Bet reikia nepamiršti, kad dalinasi ne vienas jis ar ji. Tad toks apsivalgymas konkrečios tematikos nuotraukomis visai suprantamas.

Tačiau taip pat, ko gero, yra svarbu ne tik tai, kuo daliniesi, o kokiame kontekste ir kokiu tikslu tai darai. Jei gyvūnas tave sužavėjo, nustebino ar prajuokino, juk nieko blogo pasidalinti užfiksuoto momento nuotrauka. Tačiau „katyčių rožyčių“ lietus iš tiesų gali užknisti.

Taigi, bent kažkokia dalinimosi kultūra, nors ir nėra apibrėžta, turi būti. Tačiau moralizavimui čia vietos nėa, nes ir pati kai kuriuose gyvenimo perioduose turiu juodų dėmių,- įtariu, jog vienas kolega nutraukė draugystę su manimi FB būtent dėl jam nepakeliamo gyvūnų ir daržo reikalų srauto mano profilyje. Na bet ir šiuo atveju kviečiu nesusireikšminti.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Temos pagilinimas (rimtoji dalis)

Tiesą sakant, aš esu toli gražu ne dovanėlė. Labai mėgstu būti susiraukusi, burbėti ir kitaip skleisti neigiamą informaciją į aplinką. Na bet stengiuosi kiek įmanoma tai valdyti. O įmanoma vis dar labai mažai...

Ilgą laiką man vis kliūdavo ar keldavo pašaipą vienoks ar kitoks žmonių apsirengimo ar gyvenimo būdo stilius, negebėjimas atlikti man atrodančius paprastais dalykus, kitokia nuomonė ir netgi (!) priklausymas tam tikrai socialinei grupei. Taigi, su tokiu požiūriu sugebėjau atsibosti ir pati sau, tad nusprendžiau pabandyti į viską pažvelgti kitų žmonių akimis.

Pastarojo sakinio formuluotė yra tiek įprasta, kad nebūtinai išaiškins esmę, tačiau pabandysiu paaiškinti plačiau.

Taigi, pradėjau praktikuotis persiimant kitų žmonių esme - nors skamba labai jau narciziškai, tačiau viskas yra kur kas paprasčiau. Tad ilgainiui, pvz., man nepriimtinas apsirengimo stilius ėmė patikti,- pakreipus smegenis kita linkme, imi suprasti, kur ir kodėl tam tikri žmonės daro akcentus savo aprangoje, kaip mato konkrečias spalvas, kas jiems galėjo daryti įtaką ir kaip jie jaučiasi apsirengę būtent šitaip. O su turtinėmis galimybėmis tai yra susiję tik išimtiniais atvejais, nes bet kokia žmogaus išraiška yra būtent jo kaip individo išraiška.

Taigi, ši praktika privedė prie labai aiškaus supratimo apie įvairių religijų eskaluojamą „kito/kitokio žmogaus priėmimą“. Supratau, kad be praktikos nebūčiau įstengusi tiesiog priimti, o geriausiu atveju tik išvystyčiau pakantumą, kurio vien formuluotė jau skamba kažkaip priverstinai. Žmogus matyt toks jau yra - nelankstus, tad chameleoniškai persimainyti ir tame persimainyme būti sąmoningai pozityviam, matyt ne visiems pavyksta. Tad šalia įprasto „tiesiog priimti“ kartais pasigendu šio termino išplėtimo.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Taigi, grįžtant prie kačių temos - iš tiesų, kodėl nepabandyti įlįsti į kito žmogaus kailį, užuot spaudus „fail“ mygtuką.

Tokiais atvejais baisu tik tai, jog VISKAS ima atrodyti gražu ir pozityvu. O kaip gi tu, žmogus paprastasis, dabar gyvensi be negatyvo, be kurio harmonijos dėsnis kaip ir nepasiteisina. Taigi ir toliau eini sau ir burbi it kalakutas švilpimą išgirdęs.

Na ką gi, pakeliui į reinkarnaciją - puiki nuotrauka asmens dokumentui ;)