Apie Zitą ir margučius

Maranų kiaušinis (tamsiausias)

Mūsų kaime visi geriausi dalykai vyksta savaitė iki didžiųjų švenčių. Štai, likus savaitei iki Kūčių, radome pirmąjį Maranų veislės vištos kiaušinį. Ryškus kiaušinis išties buvo didelis džiaugsmas, nes, na paprasta - kaime dauguma pirmųjų kartų yra džiaugsmingi. Ta proga netgi rimuotą dvieilį atsainiu roko dainos stiliumi sukūriau (atleiskite už mėgėjiškumą):

Nors savaitė iki Kūčių,

Gūžtoj mėtosi margučiai.

O štai savaitė iki Velykų mums išsirito tikri margučiai - Zlata ir Zigmas. Na nes „Zitutė“, „Z“ raidė ir panašiai... Tėvas jų - prabangus Anglo Nubian veislės ožys, vardu Gimtadienis (vardas irgi ypač), o mama - ožka paprastoji (lot. Capra simplicis (laisvas vertimas į lotynų kalbą. Tik pamanykite..)), kurią kartu su jos seserimi įsigijome „pasibandyti“. Žinoma, netrukus pasibandymas baigėsi blogai ir mūsų kaime atsirado dar keturios.

Zigmas ir Zlata

Žodžiu, Zita - mūsų pirmoji mama. Pagimdė gana greitai, viskas, tpfu tpfu tpfu, klojasi gerai. Vaikai kaip erkės siurbiasi į spenius, tad ji jų kartais privengia. Bet iš esmės kantrybės turi.

Šįryt užsukusi pasižiūrėti kaip laikosi šeimyna, kurį laiką stebėjau jų tarpusavio santykius. Mama tvarkė reikalus ir užsiėmė ugdomąja veikla. Kuomet įsidūkusius vaikus ėmė drausminti, paklausiau:

- Zitute, ko tu vaikus vaikai?

O ji man:

 - Nes vaikai yra nuo žodžio „vaikyti“.

Taip ir užtilau. Su ožka nepasiginčysi.

Zx3

[Dėl didelio kiekio kabučių tekste gali pasirodyti, jog viskas išgalvota. Tačiau taip nėra. Todėl kryptingai tęsiu:]

Kuomet kilsteliu akis į pirmąją pastraipą ir jos pradžioje matau „Mūsų kaime“, man norom nenorom galvoj suskamba viena be reikalo žinoma Vytauto Šiškausko daina. Žiauru. Bet iš tiesų mūsų kaimas labai linksmas. O jei pasidaro liūdnoka - susigalvojam pramogų. Štai vakar žąsies pešimo ritualas truko apie 4 valandas. Ir dar nepabaigta. Gal mėnulis ne tas, o gal ir pešėjos ne tos. Arba atgrubnagės. Nesupaisysi.. O štai šįryt, vėlgi tik dėl linksmumo, sugebėjau vedžiodama šunis pavadėliu pasileisti kraują iš nosies. Retas profesionalumas, sakyčiau. Ko tik nepadarysi dėl linksmumo :).

Ir visgi, nors gyvenimas kaime nėra toks romantiškas kaip įsivaizdavau persikeldama iš Vilniaus (dirbti čia, pasirodo, reikia, manikiūrams ir meninių instaliacijų kūrybai nėra laiko), naują kokybę įvertinti visai nesunku - sveikesnės mintys, grynesnis oras, o vakarais - tylų tyla. Todėl pasiryžti iš tiesų verta. O ir didžiųjų švenčių prasmė čia skamba visai kitaip, kuomet butaforinį viso ko supratimą naujai įtvirtina gamta.

(Ar ir Jūs dabar niūniuojate TĄ dainą...?)