Nežinau ar yra tekę susidurti su
didesniu pamaiva nei Ponas Džambonas (tikrasis vardas Džambo - Jambermez Toš Gruodas, Vidurio Azijos
aviganis, nevedęs). Šis ponaitis jaunikaitis, nors ir įsivaizduoja esantis visu
ponu, tačiau elgiasi nesakyčiau kad labai jau oriai. Štai dar taip vadinamoje brandos aušroje (tuoj pradėsiu kurti tekstus
sveikinimo koncertams), Ponas Džambonas, rodydamas savo viršų prieš vargšę
kvailutę žmogystą, pavadinimu šeimininkėlė,
pradėjo mėgti išsidirbinėti. Artėjant prie voljero su pavadžiu, jau vien nuo jo
skambėjimo (metalas) Ponas Džambonas įsivilkdavo į nekaltos avelės rūbą ir palaimingai
laukdavo kol pagaliau ateis ir jo pasivaikščiojimo valanda. Bet o gi tačiau,
įėjus į voljerą, visas patosas kažkur išgaruodavo, Ponas imdavo dūkti, visaip
vaipytis (kiek tai įmanoma šuniui), bėgioti aplink būdą net neketindamas
„prisisegti“. Taigi, arba tekdavo prarėkti balsą, arba, esant pūliuojančiam ego,
išeiti iš voljero nieko nepešus.
Tačiau šiandien aš švenčiu
pergalę! Visai netikėtai
įvyko lūžis - Ponas Džambonas vėlgi užsimanė pažaisti pagaliuku vos man atėjus
į voljerą. Apsižiūrėjau aplink - rytas, saulė, rasa.. Ai, galvoju, kur man
skubėti. Taigi, stoviu, stoviu, apsimetu, kad man visiškai nejuokingos
kvailokos Džambo išraiškos ir ką gi - SULAUKIAU! Ponas Džambonas, netekęs žiūrovų dėmesio (Jolanta
ir Simas, mūsų kiemo kielės (paukščiukai, žodžiu), taip pat vangiai stebėjo Džambo pasirodymą),
apibėgo porą ratų aplink būdą ir palūžo.... Valio! Taigi, aš šiandien švenčiu :)
Kadangi torto nėra, tiks ir
besibaigiantys Mildos vaflių trupiniai (Milda, „Mildos vafliai“ visai gerai
skamba, gal kokią firmelę reikėtų?... m?).
„Ir kiek visgi nedaug tam vargšui žmogui reikia...“, P. Dž.
