Gaidžių peštynės - Petras ir Maironis (VIDEO)

Kai įsigijome vištas, keturios iš jų buvo mėnesiu vyresnės už likusias. Taigi, po geros savaitės vištidėje pradėjo siausti VIŠTŲ MAFIJA. Dičkės kaip reikiant įsijautė į vaidmenis, užvaldė šėryklą ir girdyklą, tad mažosioms teko paprakaituoti norint grūdą kitą sulesti.

Nuotraukoje ūkvedys Raimondas
apžiūrinėja valdas. Petras tuo tarpu svajoja.

Nusprendėme - reikia gaidžio. Skubiai susiskambinome su kaimyne Leokadija, iš kurios jau geri metai perkame kiaušinius ir parsivežėme namo Petrą. Jis pasirodė inteligentiško būdo. Per šoną užsimetęs raudoną beretę, tėviškai reguliavo moterišką kolektyvą.

Beje, gaidžiai, pasirodo, gieda ne tik ryte. Gieda jie kada tik užsinori - visai ne taip, kaip multiplikaciniuose filmukuose. Nebent aš klystu ir mūsų Petras mato tik dešine akimi, kurią, išskyrus retus vėjo gūsius, nuolat dengia beretė. O tai reiškia, ir kakariekuoja kiekvieną sykį jai atsidengus.

Kolektyvas tapo darnus beveik kaip sutartinės (nuo žodžio sutarti). Tad po kurio laiko nusprendėme papildyti vištidę ir Ukmergės turguje įsigijome dar vištų. Juodosios dedeklės pasirodė žymiai ramesnio būdo, lyg niekur nieko leidosi glostomos ir maloniai burkavo kaip naminiai kačiukai, iki soties prilakę šilto pieno. Tačiau senbuvės bičiuliautis neskubėjo.

Po pažinties su naujosiomis damomis Petras visai pasimetė. Suvaldyti tokį būrį moteriškių tapo itin sudėtinga - šlaistėsi pirmyn-atgal, mosikavo raudonąja berete ir negalėjo apsispręsti kurios dabar jam šaunesnės - pilkosios gazelės ar juodosios namų šeimininkės.

Taigi, teko ieškoti antro gaidžio. Radome.

Maironis

Baltas gaidys išpuoselėtomis plunksnomis ir rimtu charakteriu nekantriai laukė kelionės į nepažintą haremą. Praminėme jį Maironiu. To priežastį atsekti dabar jau sunku, tačiau, manykime, tarp jų bendra tai, jog abu veikėjai su Trakais nieko bendro neturi.

Gražuolis baltas gaidys su didžiule stačia skiautere kažką murmėdamas sau po nosimi atidardėjo namo. Nutarėme vištidės gyventojus supažindinti lauko aptvare. Vištos pliūptelėjo lyg sirgalių minia pro stadiono vartus, sustabarėjo, o tuomet tarpduryje pasirodė Petras (TA-DAMM!!!).

Apie tolesnę įvykių eigą byloja video. Pasijutome lyg emocijų ir tabako dūmų pritvinkusiame Kubos skersgatvyje stebėtumėme gaidžių peštynes. Vaizdas beveik prilygo Chucko Norisso triukams, tad nuo to laiko Petras tapo Patricijumi. O Maironiui savo nerimuotas poemas laikinai tenka kurti kitoje vietoje...

Pienės nužydėjo

Vištų auginimas - širdį į Kunstkamerą

Turbūt net neverta minėti, jog gyvenimas kaime ne vien žydinčiom pienėm klotas. O ir tos kartais taip ištepa rankas, kad atsiskaityti parduotuvės kasoje stengiesi neatgniauždama kumščių.

Rimtesni ūkininkai, o jų mūsų aplinkoje atsiranda vis daugiau, matyt taktiškai nutylėjo po mano įrašo apie Murzilką. Tad praėjus kuriam laikui galiu tęsti istoriją.

Praėjus keletui dienų po įrašo pastebėjome, jog Murzilką kitos vištos pradėjo dar labiau engti. Ji gerokai nusilpo, todėl, man užsiimant kitais reikalais, pamačiau į namus atkeliaujančią kartoninę dėžę.

- Dabar auginsime vištą namie,- išgirdau smagiai kudakuojant žmogaus balsu. Vieną po kito pakilnojau antakius ir nebyliai linktelėjau.

Taigi, Murzilka apsigyveno virtuvėje. Skamba išties įtartinai, bet pagalvojus, jog ne viena višta kadaise leido čia šaltas žiemas, mintis suspiečiau ties normos riba.

Įsigijus sodybą teko iškraustyti paskutinius buvusių šeimininkų daiktus. Nors jų ir nebuvo daug (ačiū paveldėtojams), visgi po duonkelpiu esančiose ertmėse kyšojo įvairaus kalibro batai. Viską iškraustėme, tačiau ertmė po pečiumi liko mįsle.

Kiek apsitvarkius nusprendėme išbandyti pečius. Virtuvėje jie du - duonkepis ir tas paprastasis. Todėl trys juškos ir įmantri konstrukcija pasirodė neįkandama net ir pažengusiam Lego konstruotojui. Taigi, pasikvietėme kaimyną Vytą apmokymams.

Pečiai veikė kaip iš pypkės. Viską išsiaiškinome ir plojom katučių, lyg pamatę aštuntąjį pasaulio stebuklą. Na, ar bent jau ufonautų išguldytus laukus. Taigi, tarp kitko užklausėme Vyto dėl tų keistų ertmių po duonkepiu. O tas eksperto balsu ir atšovė - taigi žiemą po pečium laikydavo vištas!

Šioje situacijoje antakių pakilnojimas taip pat pasirodė vietoje, todėl temos nebetęsėme.

Murzilka namuose atsigavo. Nors pečiaus skyles užmūrijome, tačiau šalia jo višta jautėsi kur kas geriau nei vėsioje vištidėje. Lesė daug, purpsėjo daug, vaikščiojo kur norėjo (kol šunys buvo uždaryti) ir lygiai taip pat noriai glaudėsi laikant ant rankų. Net lėkštutę lesalui gavo paauksuotais kraštais, matyt iš kažkada buvusio išskirtinio servizo. Šitaip prabangiai gyveno ji kokią savaitę. O paskui mirė.

Gyvūnų mirtys kaime kur kas arčiau nei Facebook'e ar Delfi. Realybė yra rūsti. Todėl turi būti pasiruošęs išsiųsti savo širdį į Kunstkamerą ir kruviną darbą atlikti laiku.

 

Na o šiandien, nors ir skambės patetiškai, mūsų PIRMĄJĮ PIRMŲJŲ VIŠTŲ KIAUŠINĮ (kurį radusi išsišiepiau iki ausų ir jaučiausi lyg būčiau laimėjusi pasaulinį dailiojo čiuožimo čempionatą), dedikuoju Murzilkai. Tegul ir neišsiris iš jo niekas, bet bus taip kažkaip simboliška.

Vegetariškas pyragas keptuvėje - gėdingai sotus ir paprastas

Pavasaris. Duonkepio pečiaus viešpatavimo era pasibaigė. O per žiemą priaugti kilogramai reikalauja duoklės už pernelyg nedažną daržovių vartojimą. Taigi, sukamės iš situacijos ir lyg kokį nekaltą avinėlį, savo kūnui aukojame sotų vegetarišką pyragą keptą keptuvėje.

Pyrago įdarui reikės:

Varškės 300g

Sūrio 150g (nebūtina, bet kuo daugiau riebalų, tuo labiau džiaugsis tas antras pilvas, atsirandantis kai sėdime susilenkę)

Kiaušinis (jis sulipina visą masę, bet iš tiesų galima rinktis - dedam kiaušinį ar sūrį, ar nei vieno iš jų).

Žolės - kokios tik pasitaikys po ranka. Šiuo atveju naudojome tokias žoles kaip garšva, petražolės, krapai. Taip pat buvo dėta ir laiškinių česnakų bei svogūnų, tačiau jų skonis išgaravo kaip Venckienė Amerikoje. Taigi, viršų ėmė garšva ir krapai.

Paruošimo būdas: varškę iškratome į dubenį, beriame miltus, mušame kaimiškos vištos dar beveik šiltą kiaušinį, žoles susmulkiname ir sumaišome su visu tuo, kas jau maloniai įsitaisę dubenyje, lyg kokiame džiakuzi kurortinio miestelio numeryje. Užtrunkame iki 7 minučių, nebent žolių važiuosite vogti į kolektyvinius sodus ar pas močiutę, gyvenančią kitame Lietuvos gale.

Tešlai:

Kiaušinis (šį kartą jau būtina, tačiau galima pakeisti tapijokos milteliais, kuriuos atsivežėte iš Briuselio ar kokio kito Europos miesto, kuriame Azijietiško maisto parduotuvės dydžiu prilygsta mūsų Mindaugo Maximai).

Miltai 350g

Druska - kiek kam susirodys, faktas tik kad ne kaušais matuojam. Ir jei šiam receptui susiruošėte išbandyti Himalajų druską, būkite atsargūs, ji, pasirodo, labai apgaulinga ir, nepabijosiu to žodžio, kavarna.

Soda 1 šaukštelis - nėra būtina, bet jei jaučiate nenumaldomą nostalgiją mokyklos keksiukams (beje, tai buvo vienintelis saldumynas, kurį tuomet galėdavau įsidėti į burną), sodos nepagailėkite.

Puslitris kefyro.

Paruošimo būdas: čia taip pat viskas ganėtinai paprasta - viską sumaišote ir tiek. Žodžių, beveik tinginių pyragas.

Tešla turėtų gautis gana kieta. Ją gerai iškočiojam į netobulo apskritimo formą. Į vidurį sudedame įdarą. Tuomet paprastuoju būdu užlenkiame pyrago kraštus, tik reikėtų prižiūrėti, kad neliktų skylių, kadangi kepant pyragą reikia apversti. Ir pyrago viršų užkočiojame.

O tuomet jau prasideda malonioji dalis - patepame keptuvę Ghi ar paprastu sviestu ir sviedžiame pyragą į keptuvę. Kepam kepam ir kai jau viena pusė apskrudusi kaip statybininko skruostai karštą vasaros dieną, pyragą apverčiame.

Valgyti rekomenduoju karštą, su daržovių salotomis. Taip pat, paskaninimui, gali tikti sojos padažas. Nebandžiau, bet fantazija kužda.

Iš šio kiekio gavosi du pyragai. Tačiau jei keptuvė mažesnė, gali būti, jog užteks ir pro šalį prasukusiems krišnaitams. Ir nors vegetariškas pyragas su burokėlių lapais man visgi STOVI pirmoje vietoje, bet šį taip pat labai užskaitau. Ypač kasdieniam vartojimui.

Rytas kaip reta arba -5+2

Pabudau džiugiai, mąstydama apie tai kaip greit susisuksiu su ūkiu ir dar prieš pradėdama darbus aprašysiu vakarykščio vegetariško pyrago receptą. Betgi rytas pasitaikė kaip reta...

-1 Po vakarykščio Makso pabėgimo pirmu taikymu ėjau pasisveikinti su juo. Radau vėl perlipusį voljerą ir sau maloniai sėdintį ant tvarto laiptukų. Taigi, teko iš naujo vilioti morka ir čiupti už uodegos.

Kol bandžiau nukreipti Makso dėmesį, kitoje tvarto patalpoje buvo girdėti Kopos, mūsų mažosios ožkos papiktintas mekenimas. Tačiau kadangi ji iš visų ožkų išsiskiria ypač skardžiu balsu ir yra linkusi lygioje vietoje isterikuoti, neatkreipiau dėmesio.

-2 Užeinu pas ožkas - ogi Kopa, vienintelė iš mažųjų turinti besikalančius ragus, stovi įkišusi galvą į ėdžias ir negali ištraukti (po vakarykščio nutrijos pabėgimo pamiršome ėdžias papildyti šienu). Pabandžiau ištraukyti šieną, atsirado šiek tiek vietos galvai pajudinti. Bet Kopos galva niekaip nelindo atgal. Ką gi, reikia išmontuoti ėdžias. Nubėgau į vištidę suktuvo. Grįžtu - Kopa jau išsilaisvinusi kaip niekur nieko bando pasiekti aukštai užkeltą indą su grūdais.

+1 Apsilankymas pas vištas praėjo be trukdžių. Ačiū joms.

-3 Pasiėmusi pavadį įeinu į Džambo voljerą. Šį kartą, užuot jį iš pradžių prisegusi, Neostomosan'u išpurškiu per nuotolį. Ši procedūra jam visad nepatinka, todėl lieku stovėti su pavadžiu rankoje, o Džambo būdoj.

-4 Laikas išvesti Mataco, kuris jau iš tolo inkščia (paprastai iš pradžių išvedu šunis ir tik po to seka kiti gyvūnai, tad šį kartą jam teko laukti žymiai ilgiau). Atidarau kambario duris - siurprizas. Trys nemenko dydžio išmatų gabalai voliojasi ant grindų. Tai bent šaunumėlis.

-5 Po Mataco seka Franės eilė. Ši, iš ilgo laukimo taip skuba pasivaikščioti, jog išpila pilną dubenį vandens ant savo pakloto. Šlapia...

+2 Antrą pliuso tašką šį rytą pelno Kapa - namų maisto administratorė. Iš guolio išsirango visa užsimiegojusi, tad maratoną užbaigiame lėtu pasivaikščiojimu, apžiūrinėdamos pirmąsyk šiais metais pražydusias obelis ir kriaušes.

Nutrijos Makso viešnagė pas ožkas ir SPA procedūros

Kadangi šiandien visą dieną lyja, ožkų į diendaržį neleidau. Bet pravėriau tvarto duris, kad nutrija Maksas galėtų pasimėgauti dienos šviesa.

Po pietų, su savo draugu jau spėjusiu tapti automechaniku Stanislovu, buvau susitarusi pagaliau pasikeisi mašinos padangas į vasarines. Prieš išvažiuojant užrakinau vištidę ir rengiausi užrakinti tvartą. Ateinu, kviečiu Maksą, o jis neišlenda. Pakeliu į sieną atremtas lentas - Makso buveinę, o jo ten nėra. Šakės, galvoju, pabėgo. Greitai viską apėjau, aprėkavau laukus, apžiūrėjau prūdą - Makso nė kvapo. Reikia važiuoti.

Grįžau, dar kartą apėjau pievas. Rudos kuprelės niekur nematyti. Po kurio laiko ieškome jau dviese. Aš vėl skenuoju prūdą ir pievas, žibintuvėliu pasišviečiu tvarte. Liūdesys.

Pievose apžiūrinėju kiekvieną kurmiarausį, kuris iš tolo panašėja į Makso kuprą. Girdžiu, iš tolo šaukia - radaaauu! Bebėgdama girdžiu džiaugsmo šūksnius ir iš tolo matau juoko perkreiptą veidą.

- Spėk kur sėdi? Pas ožkas.

Taigi, gudruolis Maksas nutarė aplankyti mūsų mažąsias ožkytes. Ir ne šiaip ištaškyti vandenį dubenyje ir suėsti visus grūdus, bet ir meiliai pagulinėti šalia mažųjų. Gaila, fotorepotažas nepavyko.

Tačiau vėliau sekė ir antroji istorijos dalis, kurioje dalyvavome Maksas ir aš. Palindo, rupūžė, po ėdžiom ir net nesiruošia baigti viešnagės. Kišu morką - sugriebia ir nulenda tolyn. Kišu pirštinę apsiuostymui - šnypščia ir bando susidoroti.

Šiaip ne taip, su lentgalio pagalba, išstūmiau Maksą iš po ėdžių, o šis ir nukulniavo į savo tvarto dalį. Kadangi lietus, vienoje tvarto vietoje susidarė nemenka bala. O tas kad turškiasi, kad plaukia... Ir vėl aš su ta morka. Išlipo iš balos. Sugriebiau už uodegos ir pagaliau patalpinau į ponaičio voljerą. Uf...

Džiugu tik tai, jog išaiškėjo pora svarbių dalykų:

1. Maksas - nutrija, neturinti kompleksų po SPA procedūrų viešai džiovintis pilvą ir kitas intymesnias vietas. O kaip sakoma, nekompeksuojantiems sutvėrimams saulė ryškiau šviečia.

2. Socializacijos trūkumu šis padaras išties nesiskundžia.

Kaimo aktualijos

Pokalbis per pietus:
- O tu mane mylėsi kas benutiktų?
- Užsisakei dar 50 veislių pomidorų sėklų?
- Ne, šiaip paklausiau.

Vakare:
- Aš tau kai ko nepasakiau.
- Nu?
- Aš užsakiau dar 2 ožkas...

Auksinis kardas

Atėjo kaimynas Algis obelų šakų tvarkyt. Džambo piktai loja. 
Klausia Algis: - koks šuniuko vardas?
Kaip mažvaikė atsakau: - Auksinis kardas.
Pasijuokėm.
Tuo tarpu, galvoju, ožkas laukan išvesiu.
Stoviu tvarte ir girdžiu: - Auksinis kardas, nelok!

Murzilka

Turim vištas. Dedekles. Nepilną savaitę. Lyginant su ožkomis iš pirmo žvilgsnio jos pasirodė kvailokos. Šis faktas išties džiugino, turint omenyje neilgą jų gyvenimo trukmę. Neprisirišiu, mąsčiau.
Per trumpą laiką visos vištos gerokai paaugo (jei tokiu tempu augtų vaikai, pasaulyje būtų kur kas mažiau nelaimingų pradedančiųjų mamų...). Tačiau viena iš vištų liko tokio paties dydžio. Praminiau ją Murzilka. Murzilka, bandydama išgyventi didesnių vištų būryje, ėmėsi tokios taktikos (matoma nuotraukoje) - įsilipa į košės indą ir ten sau lesa. O po to ir užmiega.
Kitos vištos Murzilka engė. Šįryt pabandžiau paimti Murzilką ant rankų,- ot protas guosti vištaitę. Toks juokas suėmė,- lyginant su kitomis vištomis, jos plunksnos prigludusios, šiurkščios, košėje įmirkusios.
Murzilka visai nesipriešino. Anaiptol - ėmė ir užsnaudė man ant rankų. Tačiau žinodama apie trumpą vištų atmintį nusijuokiau ir tiek.
Ateinu vakare pakreigti šiaudų. Vaizdas toks - Murzilka pati pirmoji pribėga ir tiesia kaklą, bando užšokti ant kelių. Vėl paėmiau, paglosčiau. Užsnūdo. Kitos vištos, tuo tarpu, lyg suvokdamos jos pranašumą, pagarbiai žiūri pasukusios galvas. Murzilką nuleidus ant žemės - nebekerta.
Ėt, visgi išties man galioja taisyklė - kuo geriau pažįsti žmones, tuo labiau patinka gyvūnai. Tokie trumpi malonūs susidūrimai lepina sielą ... nors ir suvoki žmogus savo netobulą prigimtį prisirišti ir - akibrokštas - sužmoginti. 

 

Guminiai batai

Gavom dovanų. Kažkada. Besispyriojant.
Kai pagalvoji, žmogus, anksčiau nė už ką tokių būtum neavėjęs. Prisiminus, kad su bet kokiu maišeliu ir be minimalaus makiažo, į parduotuvę nedrįsdavai išeiti... O dabar va, po trisdešimties jau ir nebelabai rūpi.
Vytas, kaimynas, kažkada pamatęs ir sako: - o tu ****, su kokiais čia batais stovi.
Lyg pats su lakierkom stovėtų. Ėt, kaip viskas vis paprastyn...

Dialogas

- Pasiimk striukę, gali būti šalta
- Neturiu, mano visos storos
- Tai kam reikėjo šitaip nušert

Maksas Tundra atvyko - nutrijos istorija

Maksas Tundra atvyko! Taip prasideda pasakojimas apie mūsų naujojo gyventojo naują gyvenimą naujuose namuose.

Istorijos pradžią galima būtų pavadinti „Norėk atsargiai“,- kartu su draugais važiavome į netoliese esančią triušių fermą, mat jie planavo įsigyti triušiukų. Apie triušius šioje vietoje ir baigsiu, kadangi be jų žmogus laikė ir nutrijas - rubuilius gyvulėlius su ryškiai oranžinės spalvos dantimis, kurių artyn rankos visai nesinorėtų kišti.

Nežinau ar jaunatis buvo, ar koks velnias, bet mano ištarta frazė „kaip norėčiau laikyti nutriją“ ėmė ir papuolė Kažkam į ausį.

Taigi, po gero mėnesio, matome facebook'e beklaidžiojantį skelbimą apie Utenos Maximos parke aptiktas nutrijas (berods 4). Pirmoji, kaip minėjo nutrijas globoti apsiėmusi Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos savanorė, ir buvo Maksas. Arba, Maximka, kaip jie ją (jį?) vadino.  O kad jau buvau pirmoji pareiškusi norą nutriją priglausti, tai Maksas man ir atiteko.

Vardą nutrijai pakeitėme po to, kai ją, bandant perkelti į mūsų atsivežtą narvą, narsiam vyrukui su darbinėmis pirštinėmis teko pakelti už uodegos. Ir, nors sako, kad nutrijų lytį sunku įvardinti, visgi vienu momentu pamačiau kažką pūpsančio ružavuojant nutrijos kelionėje oru iš narvo į narvą. Taigi, taip iš Maximkos nutrija tapo Maksu. O Tundra vien dėl to, kad kažkodėl mano pasąmonėje žodžiai nutrija ir ūdra turi daug bendro. Taigi, kad neįžeisčiau Makso kilmės, žodį ūdra užmaskavau žodžiu tundra. Na ir jei netyčia kada pasirodytų, kad tai visgi moteriškosios giminės atstovė, vardas būtų dviejų giminių. Viskas paprasta :).

---

Šiandien yra trečioji Makso buvimo pas mus diena. Nors baiminomės kad jis gali pabėgti, tokio noro neparodė, kad ir kaip gailiai vaiko (žmogaus vaiko!) balsu mašinoje verkė. Sėdi sau laimingas, graužia šviežias karklų šakeles, pienių lapus, kurių kotus, beje, šiandien jau brokyja ir mielai pliuškenasi vandens bliūde. Ten palieka ir didžiąją dalį savo kakučių (jei nebūtų tamsios spalvos, būtų panašūs į aktinidijų uogas). Taigi, tiek žinių.

Tėvai jau nebekraipo galvų išgirdę apie DAR vieną naują augintinį. Prie visko įprantama :).