Gaidžių peštynės - Petras ir Maironis (VIDEO)

Kai įsigijome vištas, keturios iš jų buvo mėnesiu vyresnės už likusias. Taigi, po geros savaitės vištidėje pradėjo siausti VIŠTŲ MAFIJA. Dičkės kaip reikiant įsijautė į vaidmenis, užvaldė šėryklą ir girdyklą, tad mažosioms teko paprakaituoti norint grūdą kitą sulesti.

Nuotraukoje ūkvedys Raimondas
apžiūrinėja valdas. Petras tuo tarpu svajoja.

Nusprendėme - reikia gaidžio. Skubiai susiskambinome su kaimyne Leokadija, iš kurios jau geri metai perkame kiaušinius ir parsivežėme namo Petrą. Jis pasirodė inteligentiško būdo. Per šoną užsimetęs raudoną beretę, tėviškai reguliavo moterišką kolektyvą.

Beje, gaidžiai, pasirodo, gieda ne tik ryte. Gieda jie kada tik užsinori - visai ne taip, kaip multiplikaciniuose filmukuose. Nebent aš klystu ir mūsų Petras mato tik dešine akimi, kurią, išskyrus retus vėjo gūsius, nuolat dengia beretė. O tai reiškia, ir kakariekuoja kiekvieną sykį jai atsidengus.

Kolektyvas tapo darnus beveik kaip sutartinės (nuo žodžio sutarti). Tad po kurio laiko nusprendėme papildyti vištidę ir Ukmergės turguje įsigijome dar vištų. Juodosios dedeklės pasirodė žymiai ramesnio būdo, lyg niekur nieko leidosi glostomos ir maloniai burkavo kaip naminiai kačiukai, iki soties prilakę šilto pieno. Tačiau senbuvės bičiuliautis neskubėjo.

Po pažinties su naujosiomis damomis Petras visai pasimetė. Suvaldyti tokį būrį moteriškių tapo itin sudėtinga - šlaistėsi pirmyn-atgal, mosikavo raudonąja berete ir negalėjo apsispręsti kurios dabar jam šaunesnės - pilkosios gazelės ar juodosios namų šeimininkės.

Taigi, teko ieškoti antro gaidžio. Radome.

Maironis

Baltas gaidys išpuoselėtomis plunksnomis ir rimtu charakteriu nekantriai laukė kelionės į nepažintą haremą. Praminėme jį Maironiu. To priežastį atsekti dabar jau sunku, tačiau, manykime, tarp jų bendra tai, jog abu veikėjai su Trakais nieko bendro neturi.

Gražuolis baltas gaidys su didžiule stačia skiautere kažką murmėdamas sau po nosimi atidardėjo namo. Nutarėme vištidės gyventojus supažindinti lauko aptvare. Vištos pliūptelėjo lyg sirgalių minia pro stadiono vartus, sustabarėjo, o tuomet tarpduryje pasirodė Petras (TA-DAMM!!!).

Apie tolesnę įvykių eigą byloja video. Pasijutome lyg emocijų ir tabako dūmų pritvinkusiame Kubos skersgatvyje stebėtumėme gaidžių peštynes. Vaizdas beveik prilygo Chucko Norisso triukams, tad nuo to laiko Petras tapo Patricijumi. O Maironiui savo nerimuotas poemas laikinai tenka kurti kitoje vietoje...