Vištų auginimas - širdį į Kunstkamerą

Turbūt net neverta minėti, jog gyvenimas kaime ne vien žydinčiom pienėm klotas. O ir tos kartais taip ištepa rankas, kad atsiskaityti parduotuvės kasoje stengiesi neatgniauždama kumščių.

Rimtesni ūkininkai, o jų mūsų aplinkoje atsiranda vis daugiau, matyt taktiškai nutylėjo po mano įrašo apie Murzilką. Tad praėjus kuriam laikui galiu tęsti istoriją.

Praėjus keletui dienų po įrašo pastebėjome, jog Murzilką kitos vištos pradėjo dar labiau engti. Ji gerokai nusilpo, todėl, man užsiimant kitais reikalais, pamačiau į namus atkeliaujančią kartoninę dėžę.

- Dabar auginsime vištą namie,- išgirdau smagiai kudakuojant žmogaus balsu. Vieną po kito pakilnojau antakius ir nebyliai linktelėjau.

Taigi, Murzilka apsigyveno virtuvėje. Skamba išties įtartinai, bet pagalvojus, jog ne viena višta kadaise leido čia šaltas žiemas, mintis suspiečiau ties normos riba.

Įsigijus sodybą teko iškraustyti paskutinius buvusių šeimininkų daiktus. Nors jų ir nebuvo daug (ačiū paveldėtojams), visgi po duonkelpiu esančiose ertmėse kyšojo įvairaus kalibro batai. Viską iškraustėme, tačiau ertmė po pečiumi liko mįsle.

Kiek apsitvarkius nusprendėme išbandyti pečius. Virtuvėje jie du - duonkepis ir tas paprastasis. Todėl trys juškos ir įmantri konstrukcija pasirodė neįkandama net ir pažengusiam Lego konstruotojui. Taigi, pasikvietėme kaimyną Vytą apmokymams.

Pečiai veikė kaip iš pypkės. Viską išsiaiškinome ir plojom katučių, lyg pamatę aštuntąjį pasaulio stebuklą. Na, ar bent jau ufonautų išguldytus laukus. Taigi, tarp kitko užklausėme Vyto dėl tų keistų ertmių po duonkepiu. O tas eksperto balsu ir atšovė - taigi žiemą po pečium laikydavo vištas!

Šioje situacijoje antakių pakilnojimas taip pat pasirodė vietoje, todėl temos nebetęsėme.

Murzilka namuose atsigavo. Nors pečiaus skyles užmūrijome, tačiau šalia jo višta jautėsi kur kas geriau nei vėsioje vištidėje. Lesė daug, purpsėjo daug, vaikščiojo kur norėjo (kol šunys buvo uždaryti) ir lygiai taip pat noriai glaudėsi laikant ant rankų. Net lėkštutę lesalui gavo paauksuotais kraštais, matyt iš kažkada buvusio išskirtinio servizo. Šitaip prabangiai gyveno ji kokią savaitę. O paskui mirė.

Gyvūnų mirtys kaime kur kas arčiau nei Facebook'e ar Delfi. Realybė yra rūsti. Todėl turi būti pasiruošęs išsiųsti savo širdį į Kunstkamerą ir kruviną darbą atlikti laiku.

 

Na o šiandien, nors ir skambės patetiškai, mūsų PIRMĄJĮ PIRMŲJŲ VIŠTŲ KIAUŠINĮ (kurį radusi išsišiepiau iki ausų ir jaučiausi lyg būčiau laimėjusi pasaulinį dailiojo čiuožimo čempionatą), dedikuoju Murzilkai. Tegul ir neišsiris iš jo niekas, bet bus taip kažkaip simboliška.