Kadangi šiandien visą dieną lyja,
ožkų į diendaržį neleidau. Bet pravėriau tvarto duris, kad nutrija Maksas galėtų pasimėgauti dienos šviesa.
Po pietų, su savo draugu jau
spėjusiu tapti automechaniku Stanislovu, buvau susitarusi pagaliau pasikeisi
mašinos padangas į vasarines. Prieš išvažiuojant užrakinau vištidę ir rengiausi
užrakinti tvartą. Ateinu, kviečiu Maksą, o jis neišlenda. Pakeliu į sieną
atremtas lentas - Makso buveinę, o jo ten nėra. Šakės, galvoju, pabėgo. Greitai
viską apėjau, aprėkavau laukus, apžiūrėjau prūdą - Makso nė kvapo. Reikia
važiuoti.
Grįžau, dar kartą apėjau pievas.
Rudos kuprelės niekur nematyti. Po kurio laiko ieškome jau dviese. Aš vėl
skenuoju prūdą ir pievas, žibintuvėliu pasišviečiu tvarte. Liūdesys.
Pievose apžiūrinėju kiekvieną
kurmiarausį, kuris iš tolo panašėja į Makso kuprą. Girdžiu, iš tolo šaukia -
radaaauu! Bebėgdama girdžiu džiaugsmo šūksnius ir iš tolo matau juoko perkreiptą veidą.
- Spėk kur sėdi? Pas ožkas.
Taigi, gudruolis Maksas nutarė
aplankyti mūsų mažąsias ožkytes. Ir ne šiaip ištaškyti vandenį dubenyje ir
suėsti visus grūdus, bet ir meiliai pagulinėti šalia mažųjų. Gaila, fotorepotažas nepavyko.
Tačiau vėliau sekė ir antroji
istorijos dalis, kurioje dalyvavome Maksas ir aš. Palindo, rupūžė, po ėdžiom ir
net nesiruošia baigti viešnagės. Kišu morką - sugriebia ir nulenda tolyn. Kišu
pirštinę apsiuostymui - šnypščia ir bando susidoroti.
Šiaip ne taip, su lentgalio pagalba, išstūmiau Maksą iš po ėdžių, o šis ir nukulniavo į savo tvarto dalį.
Kadangi lietus, vienoje tvarto vietoje susidarė nemenka bala. O tas kad turškiasi,
kad plaukia... Ir vėl aš su ta morka. Išlipo iš balos. Sugriebiau už uodegos ir
pagaliau patalpinau į ponaičio voljerą. Uf...
Džiugu tik tai, jog išaiškėjo pora
svarbių dalykų:
1. Maksas - nutrija,
neturinti kompleksų po SPA procedūrų viešai džiovintis pilvą ir kitas
intymesnias vietas. O kaip sakoma, nekompeksuojantiems sutvėrimams saulė ryškiau šviečia.
2. Socializacijos trūkumu šis padaras išties
nesiskundžia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą