Pavasaris kaime

Kad ateina pavasaris suprantu ne vien iš sporgstančių alyvų ar besikalančių narcizų stiebų. Jau trečius metus iš eilės, panašiu metu sulaukiu nepažįstamojo skambučio. Aksominio balso savininkas prabyla "labas, kaip gyveni?".
Pasiteirauju kas skambina.
- Aš tavo beveik kaimynas. Susipažinkime..
Po to seka mano mandagus atsisakymas, dar keli skambučiai iš kitų nepažįstamų numerių ir, galų gale, tyla.
Koks nuoseklus atkaklumas! Net truputį pavydžiu.

Trys sekundės pažinties arba triušio Kaštono piršlybos (VIDEO)

Beveik prieš metus, įsibėgėjant rudeniui, viena gražia proga mūsų dar gražesni draugai į svečius atsigrūdo su krūva dovanų. Komplektas atitiko sezoną ir visi jo komponentai, išskyrus vaiką nuotraukoje (ir ne, vaiko jie nedovanojo), vienaip ar kitaip buvo susiję su kaštonais, - lentelė su namo numeriu, gerokai atitolusiu nuo realybės, išlukštento kaštono formos bumbulamedis ir triušis, kuris, suprantama, automatiškai įgijo Kaštono vardą.

Apsigyveno Kaštonas kartu su ožkomis, kurios į savo būrį kiek anksčiau priėmė ir dvi kates. Tvarką perprato greitai, pradėjo reaguoti į vardą ir, svarbiausia, savo gamtinius reikalus atliko kačių kraiko dėžėje. Pastarasis faktas ypač nustebino.

Po kurio laiko pūkuotųjų šeimynoje ėmė kilti nesutarimai - abi katės, įprastai pasižyminčios nuolankumu, stengėsi ilgai neužsibūti ant žemės, o užsimiršusios žaibo greičiu sprukdavo iš vyriško Kaštono glėbio kol šis, meiliai prigludęs, bandydavo prisiminti posmelį iš Šekspyro. Todėl triušiui teko krautis lagaminą ir pasiieškoti kitos buveinės. Šiam reikalui puikiai tiko su ožkanamiu besiribojantis paukščių aptvaras, taigi seni pažįstami laikas nuo laiko turėjo galimybę matytis.

Žiema netruko prabėgti ir į mūsų namus it koks vijurkas su trenksmu įsisuko pavasaris. Jau ir pirmuosius paukščius išritinome, o Kaštonas vis dar buvo vienas. Tačiau jokiu būdu ne vienišas... - kantriausiai jo kompaniją kentėjo vyresnioji patarška, kuri, būdama lėto būdo ir geros širdies, vaikiui stengėsi mandagiai išaiškinti kaip surėdytas pasaulis.

Supratome, kad reikia kažką daryti. Tik tas „kažkas“ niekaip neatitiko mūsų norų, nes triušių veisti neplanavome. Na bet dėl visų šventos ramybės teko žengti žingsnį pirmyn.

Pasiruošėme dėžę ir išėjome į mišką Kaštonui pačios ieškoti...

Miškas ir iš tiesų buvo kažkur visai netoliese, kai užsukome pas mums pažįstamą triušių augintoją. Moteris pasiūlė rinktis iš dviejų tuo metu subrendusių patelių, taigi pasirinkome Alyvą.

Dėžės neprireikė, nes, pasak moters, pačią Kaštonui patogiau pervežti bulvių maiše. Pamąstėm, kad kelionė trumpa, o ir svarbu kad ne katę maiše parsivešim, tad sutikom.

Trys sekundės pažinties

Viskas įvyko labai greitai. Be gėlių, šampano ir prisipažinimų. Dar susilažinome per kiek laiko jie vienas prie kito pripras. Ir nors mano variantas buvo artimesnis, visgi neprireikė ir tos minutės. Vos spėjome užfiksuoti - trys sekundės pažinties įvyko.

Alyva dar kurį laiką naujoje aplinkoje jautėsi nesaugiai, o ypač turėdama tokią didelę erdvę pasibėgiojimams, lyginant su pusės metro narvu, kuriame gyveno prieš tai. Ji greitai prisirišo prie Kaštono, tad paukščiai ir katės galėjo atsipūsti.

Bėgo laikas ir po gero mėnesio pastebėjome, jog viena iš paukščių gūžtų pasidengė storu pūkų sluoksniu. Gerai, kad apie triušius jau buvome šį tą paskaitę, todėl nenustebome - Kaštonas ryškiai prisideklamavo.

Pasirodo, triušio patelė, ruošdamasi atsivesti triušiukų, išsipeša pūkus iš pilvo, tokiu būdu vienu šūviu nušaudama du zuikius (kad ir kaip neetiškai šioje vietoje tai skambėtų). Pūkais apšiltinamas triušės guolis, o tuo pačiu atidengiami speneliai naujagimių žindymui.

Negaliu sakyti, kad nesitikėjome. Kažkur giliai smegenų neuroniniuose tinkluose tą visą mėnesį tupėjo faktas, kad bus triušiukų. Tačiau matyt žmonėms mėnuo prabėga kur kas greičiau nei triušiams, todėl tokio masto pokyčiai per tokį trumpą laiką šiek tiek išbalansavo. Perkėlėme besilaukiančią triušę į saugią vietą ir ėmėme laukti.

Laukti ilgai neteko - antrą dieną po perkėlimo pūkų kamuolys ėmė judėti ir kur ne kur kyšteldavo rožinės spalvos triušiukų detalės. Vėliau detalės nusidažė juoda/balta spalvomis, tad ėmėme skaičiuoti. Iš pradžių atrodė, kad jų yra du. Vėliau penki. Dar vėliau - neaišku kiek. Ir visgi, kuomet visi esantieji pagaliau išsikočiojo iš pūkinių patalų, sukalkuliavome devynis.

Kaip ten sakoma - kiekvienas veiksmas žmogui grįžta su kaupu? Berods taip nutiko ir mūsų geriesiems dovanotojams - kiek ūgtelėję šeši iš devynių triušiukų persikėlė gyventi atgal į tėviškę. Kitus tris kol kas pasilikome sau. Na nes skirtingų spalvų, nes gražūs, smagūs, n e s. . .  ko gero neturėjome pakankamai proto.

 

Triušio patelė per metus gali atsivesti 5-6 vadas triušiukų. Jei po devynis, tai kiek čia gautųsi (?..). O būna gi ir penkiolika. Matematikos čia geriau nemokėti.

Ta proga pabandėme pasižiūrėti kokios lyties triušiukai liko ir nieko nepešėme. Matyt per mažai „surask dešimt skirtumų“ vaikystėje sprendėm. Visi atrodo visiškai identiškai. Tas nėra blogai, bet jei nepataikėm - 3x9 skamba viliojančiai.

Dabar Kaštoną laikome atskirai. Deja, neilgai truko jo romanas, tačiau matyt to mėnesio užteko įtampai nuimti - sekioja iš paskos ir kaulija tai duoną, tai dėmesį, o ir paglostomas leidžiasi. Tokiais momentais vis pagalvoju, kad jei prieš kelis metus kas pasakytų kad kažkokiam kaime triušius gainiosiu ir dar ožkas melšiu, ko gero mintyse pasukiočiau pirštą prie smilkinio ir davatkiškai nusišypsočiau, atleisdama kalbančiajam jo kvailumą. O dabar va. Įklimpau. Ir tuo patenkinta.

Ir dar šis tas:

Apie zuikių šaudymą. Nors nežinau ar tai techniškai įmanoma ir, tiesą sakant, nežinau ar norėčiau sužinoti, bet visgi kažin kaip kasdienėje kalboje skambėtų posakis „vienu šūviu nušovė du žmones“?. O juk apie zuikius niekam ir neužkliūna...

Na kur čia skirtumas???!

Kiaušinių žymėjimas

Šiandien turėjom svečių. 
Kaip tik ant kiaušinių žymėjimo. 
Tai ir sužymėjom.

Žemės darbų agonija ir išrišimas

Taip jau atsitinka, kad būdamas naujoku kaime norom nenorom vis padarai kokią nesąmonę - tai lauko tualetą statai rankomis (turiu omenyje su plaktuku ir rankiniu atsuktuvu, kai tuo tarpu galėjai pasiskolinti elektrinį), tai medsukį pasistatai vidury sodo ir tikiesi, kad aplink tave zujantys du milijonai bičių elgiasi normaliai (apie tai atskira istorija), tai dar kokio nefunkcionalaus velnio prigalvoji iš serijos „Mis kaimo reikalų žinovė 2016“.

Taigi, ir šiandien teko prikąsti lūpą ir dar vieną riebų kartą suvokti savo menkumą prieš kaimo moteris ir vyrus, ir, apskritai, prieš gamtą. Guodžia tik mintis, kad viskas jau praeity.

Atsigrūdom į kaimą su trenksmu - pilnomis idėjų apie didelių maštabų darbus galvomis bei skvarbiu miestečio protu persmelktu suvokimu apie žemdirbystę o bei gyvulininkystę. Žinoma, pradžioj tik savaitgaliams. Darbų ėmėmės iš peties - viską sodinom, auginom. Po daug. Po labai daug. Pvz., pirmąjį šiltnamio sezoną vainikavo 600 kg pomidorų. Dviem žmonėms, iš kurių vienas pomidorų tuo metu nemėgo, sakyčiau, daugoka... O aplink šiltnamį sužaliavo 2 arai visokiausių lysvių lysvelių.

„Du arai“, žinoma, skamba nedaug, bet kai pagalvoji, kad paprastai kolektyvinio sodo plotą sudaro šeši ar devyni, įskaičiuojant ir plotą namui, tai gal gi ir visai nemažai.

Esmė ta, kad tuos du arus kasėme ir ruošėme rankomis. Vienus, antrus, trečius metus. Praeitais metais, kad darbas neprailgtų (o paprastai tai trukdavo dvi-tris dienas), atsinešiau ir vidury lauko pasistačiau taburetę su savo nešiojamu kompiuteriu. Taigi, bekasant puse akies peržiūrėjom vieną tuo metu žiūrimo serialo sezoną.

Reikia pasakyti, kad kasmet mūsų darže vis pamažėdavo po pusę... na gerai - po vieną lysvę. Darbams einant (o gal teisingiau būtų sakyti šokant) į pabaigą, sutartinai sutikdavome, kad šiemet daržovių tikrai reikės mažiau nei praeitais metais. Ir iš tiesų, nors toks sutarimas akivaizdžiai buvo praskiestas simuliacijomis, daržovių užtekdavo.

Raudonas traktorius (nuotrauka http://fmf.vgtu.lt)

Šiemet beveik visas Kalėdines dovanas užsakiau internetu. Taigi, teko dažniau pabendrauti su paštininke. Išsikalbėjome, kad jos vyras įsigijo naują padargą savo traktoriui, kuris purena žemę ir daro lysves. Sutarėme, kad pavasarį atvažiuos ir pas mus.

Tas pavasaris į mano galvą atėjo vakar. Taigi, jau vėlų vakarą skambtelėjau paštininkei, o šiandien iš pat ryto sulaukiau ir beldimo į duris - atvažiavo patikrinti ar žemė jau pakankamai sausa.

Patikrino - viskas gerai.

Negaliu sakyti, kad žinia, jog atvažiuos po pietų mane pradžiugino - turėjau padaryti daug su ūkiu nesusijusių darbų, o ir šiaip tas „pavasaris“ kažkaip jau labai greitai išsirutuliojo. Tad raudoną traktoriuką pasitikau sukandusi kairiuosius iltinius. Pradėjo krapnoti, taigi oro pasikeitimas tapo puikiu fonu mano perkreipto veido portretui. Traktorius atsistojo prie starto linijos, nuleido frezą  ir ėmė po truputėlį judėti.

Vos spėjau atsikvošėti, o pirmoji lysvė štai ir gatava - guli ant lauko tiesi tiesi kaip kaimo girtuoklis. Antra, trečia, ketvirta.... Ir taip per 10 minučių radosi šešios nuostabaus gražumo lysvės. Pasijutau lyg stovėčiau Ermitaže (ne, ne tame, kur vakar pirkau dažus ir kauptuką) ir žavėčiausi Ticiano Venera.

Sakote nepanašu?

Laiko tarpas, per kurį atliktas įprastai dviejų dienų darbas buvo stulbinantis. Tačiau pakalbėkime ir apie kainą. Galvoje jau buvau prikalkuliavusi triženklių skaičių ir, pamačiusi rezultatą, nė kiek nesudvejojau, kad gi iš tiesų yra verta ir teisinga. Bet va, išlipo žmogus iš traktoriaus, pamatavom, paskaičiavom. Sako - 4 eurai. - „Kkkaiipp sakėte? K e t u r i eurai?“ Ne keturiasdešimt, ne šimtas keturi, o tiesiog, paprastutėliai keturi eurai... Pro mano akis prasisuko visos tos prakaitu tvoskiančios trijų iš eilės pavasarių dienos. „Dieve, susimildamas pasakyk, kad šiandien ne balandžio 1-ji“ - ir Jis susimylė.

Nuslinkau namo pabrukusi uodegą, lyg būčiau nemenkai apsivogusi. Pasiėmiau pinigų ir nedrąsiai tiesdama ranką padaviau dešimt. Darbininkas tuo tarpu paprieštaravo ir paėmė penkis. O aš taip ir likau žado netekusi.

Nesuprantu aš tų kaimo darbų ir kitokių reikalų kainų o bei mados. Ir po to vis durnai jaučiuosi skolinga ar permokėjusi. Tačiau moralas aiškus: kiekvienam darbui yra ir jo žinovas. Todėl pats laikas jau atsirakinti tą savo išdidumą ir imti pasitikėti.

Indijos bėgikės - ir vėl pirmas kartas

Indijos bėgikių pirmagimis

Ko gero pats juokingiausias padaras, kurį yra tekę matyti - Indijos bėgikės kiaušinio turinys, pasitikęs mane šį rytą. Jei savaitę prognozuotumėme pagal pirmąjį, įspūdį sukėlusį vaizdą, ši turėtų būti ypač smagi.

Kai išgirstu ką nors šnekant apie Indijos bėgikes (dar vadinamas butelinėmis), prieš akis iškyla panašus vaizdelis.

Indijos Suori genties moterys dalyvauja 100 m bėgime su puodu ant galvos (nuotrauka iš sareedreams.com)

Arba štai toks -->

Nuotrauka dailymail.co.uk

Tačiau antys Indijos bėgikės, nors ir turi vizualių sąsajų su šiomis nuotraukomis, tačiau jas pamačiusiems dažniausiai sukelia vieną asociaciją - „kaip pingvinai!“. Pasitaiko ir žiauresnių asociacijų, pvz. „kaip nupjautom rankytėm“, bet iš esmės vaizdelis gailesčio nekelia. Atvirkščiai - kurį laiką stebint sunku suvaldyti juoką.

Šias antis nusprendėme įsigyti vardan kiaušinių, kadangi mėsiniai paukščiai nedomino (iki savo paukščio suvalgymo reikėjo pribręsti). Tad šiuo metu kasdien surenkame netoli dešimties kiaušinių per dieną. Teko nustebti - ančių kiaušinių baltymas toooks keistas. Jį išvirus baltymo spalva - tarsi pienas praskiestas vandeniu, kur kas skaidresnis nei vištos. O kepiniai iš tokių kiaušinių geltoni geltoni. Ir trynys kur kas tąsesnis.

Paukščiai gali būti įvairiaspalviai. Štai turime juodus su baltu, trispalvius, kur dominuoja ruda ir gamtinės spalvos (kiek suprantu, dėl to, kad tokios spalvos antys aptinkamos gamtoje, t.y. laisvėje (o čia jau skamba žiauriai..)).

Indijos bėgikės iš pradžių pasirodė ganėtinai baikščios. Gerą pusmetį vengė žmogaus ir kolektyviai isterikavo. Tačiau žiemos periodu priprato ir dabar, vos užeini, iškart apspinta kaip Indijos vaikai baltaodžius turistus ir kraipydamos galvas tikisi gardesnio kąsnelio.

Na o štai taip vyksta plunksnų vėdinimo procesas, kurį nufilmavau dar rudenį. Įkiša snapą į vandenį, užsimeta vandens ant galvos ir tokiu būdu švarinasi, vėdinasi :).

Apie Zitą ir margučius

Maranų kiaušinis (tamsiausias)

Mūsų kaime visi geriausi dalykai vyksta savaitė iki didžiųjų švenčių. Štai, likus savaitei iki Kūčių, radome pirmąjį Maranų veislės vištos kiaušinį. Ryškus kiaušinis išties buvo didelis džiaugsmas, nes, na paprasta - kaime dauguma pirmųjų kartų yra džiaugsmingi. Ta proga netgi rimuotą dvieilį atsainiu roko dainos stiliumi sukūriau (atleiskite už mėgėjiškumą):

Nors savaitė iki Kūčių,

Gūžtoj mėtosi margučiai.

O štai savaitė iki Velykų mums išsirito tikri margučiai - Zlata ir Zigmas. Na nes „Zitutė“, „Z“ raidė ir panašiai... Tėvas jų - prabangus Anglo Nubian veislės ožys, vardu Gimtadienis (vardas irgi ypač), o mama - ožka paprastoji (lot. Capra simplicis (laisvas vertimas į lotynų kalbą. Tik pamanykite..)), kurią kartu su jos seserimi įsigijome „pasibandyti“. Žinoma, netrukus pasibandymas baigėsi blogai ir mūsų kaime atsirado dar keturios.

Zigmas ir Zlata

Žodžiu, Zita - mūsų pirmoji mama. Pagimdė gana greitai, viskas, tpfu tpfu tpfu, klojasi gerai. Vaikai kaip erkės siurbiasi į spenius, tad ji jų kartais privengia. Bet iš esmės kantrybės turi.

Šįryt užsukusi pasižiūrėti kaip laikosi šeimyna, kurį laiką stebėjau jų tarpusavio santykius. Mama tvarkė reikalus ir užsiėmė ugdomąja veikla. Kuomet įsidūkusius vaikus ėmė drausminti, paklausiau:

- Zitute, ko tu vaikus vaikai?

O ji man:

 - Nes vaikai yra nuo žodžio „vaikyti“.

Taip ir užtilau. Su ožka nepasiginčysi.

Zx3

[Dėl didelio kiekio kabučių tekste gali pasirodyti, jog viskas išgalvota. Tačiau taip nėra. Todėl kryptingai tęsiu:]

Kuomet kilsteliu akis į pirmąją pastraipą ir jos pradžioje matau „Mūsų kaime“, man norom nenorom galvoj suskamba viena be reikalo žinoma Vytauto Šiškausko daina. Žiauru. Bet iš tiesų mūsų kaimas labai linksmas. O jei pasidaro liūdnoka - susigalvojam pramogų. Štai vakar žąsies pešimo ritualas truko apie 4 valandas. Ir dar nepabaigta. Gal mėnulis ne tas, o gal ir pešėjos ne tos. Arba atgrubnagės. Nesupaisysi.. O štai šįryt, vėlgi tik dėl linksmumo, sugebėjau vedžiodama šunis pavadėliu pasileisti kraują iš nosies. Retas profesionalumas, sakyčiau. Ko tik nepadarysi dėl linksmumo :).

Ir visgi, nors gyvenimas kaime nėra toks romantiškas kaip įsivaizdavau persikeldama iš Vilniaus (dirbti čia, pasirodo, reikia, manikiūrams ir meninių instaliacijų kūrybai nėra laiko), naują kokybę įvertinti visai nesunku - sveikesnės mintys, grynesnis oras, o vakarais - tylų tyla. Todėl pasiryžti iš tiesų verta. O ir didžiųjų švenčių prasmė čia skamba visai kitaip, kuomet butaforinį viso ko supratimą naujai įtvirtina gamta.

(Ar ir Jūs dabar niūniuojate TĄ dainą...?)