Trys sekundės pažinties arba triušio Kaštono piršlybos (VIDEO)

Beveik prieš metus, įsibėgėjant rudeniui, viena gražia proga mūsų dar gražesni draugai į svečius atsigrūdo su krūva dovanų. Komplektas atitiko sezoną ir visi jo komponentai, išskyrus vaiką nuotraukoje (ir ne, vaiko jie nedovanojo), vienaip ar kitaip buvo susiję su kaštonais, - lentelė su namo numeriu, gerokai atitolusiu nuo realybės, išlukštento kaštono formos bumbulamedis ir triušis, kuris, suprantama, automatiškai įgijo Kaštono vardą.

Apsigyveno Kaštonas kartu su ožkomis, kurios į savo būrį kiek anksčiau priėmė ir dvi kates. Tvarką perprato greitai, pradėjo reaguoti į vardą ir, svarbiausia, savo gamtinius reikalus atliko kačių kraiko dėžėje. Pastarasis faktas ypač nustebino.

Po kurio laiko pūkuotųjų šeimynoje ėmė kilti nesutarimai - abi katės, įprastai pasižyminčios nuolankumu, stengėsi ilgai neužsibūti ant žemės, o užsimiršusios žaibo greičiu sprukdavo iš vyriško Kaštono glėbio kol šis, meiliai prigludęs, bandydavo prisiminti posmelį iš Šekspyro. Todėl triušiui teko krautis lagaminą ir pasiieškoti kitos buveinės. Šiam reikalui puikiai tiko su ožkanamiu besiribojantis paukščių aptvaras, taigi seni pažįstami laikas nuo laiko turėjo galimybę matytis.

Žiema netruko prabėgti ir į mūsų namus it koks vijurkas su trenksmu įsisuko pavasaris. Jau ir pirmuosius paukščius išritinome, o Kaštonas vis dar buvo vienas. Tačiau jokiu būdu ne vienišas... - kantriausiai jo kompaniją kentėjo vyresnioji patarška, kuri, būdama lėto būdo ir geros širdies, vaikiui stengėsi mandagiai išaiškinti kaip surėdytas pasaulis.

Supratome, kad reikia kažką daryti. Tik tas „kažkas“ niekaip neatitiko mūsų norų, nes triušių veisti neplanavome. Na bet dėl visų šventos ramybės teko žengti žingsnį pirmyn.

Pasiruošėme dėžę ir išėjome į mišką Kaštonui pačios ieškoti...

Miškas ir iš tiesų buvo kažkur visai netoliese, kai užsukome pas mums pažįstamą triušių augintoją. Moteris pasiūlė rinktis iš dviejų tuo metu subrendusių patelių, taigi pasirinkome Alyvą.

Dėžės neprireikė, nes, pasak moters, pačią Kaštonui patogiau pervežti bulvių maiše. Pamąstėm, kad kelionė trumpa, o ir svarbu kad ne katę maiše parsivešim, tad sutikom.

Trys sekundės pažinties

Viskas įvyko labai greitai. Be gėlių, šampano ir prisipažinimų. Dar susilažinome per kiek laiko jie vienas prie kito pripras. Ir nors mano variantas buvo artimesnis, visgi neprireikė ir tos minutės. Vos spėjome užfiksuoti - trys sekundės pažinties įvyko.

Alyva dar kurį laiką naujoje aplinkoje jautėsi nesaugiai, o ypač turėdama tokią didelę erdvę pasibėgiojimams, lyginant su pusės metro narvu, kuriame gyveno prieš tai. Ji greitai prisirišo prie Kaštono, tad paukščiai ir katės galėjo atsipūsti.

Bėgo laikas ir po gero mėnesio pastebėjome, jog viena iš paukščių gūžtų pasidengė storu pūkų sluoksniu. Gerai, kad apie triušius jau buvome šį tą paskaitę, todėl nenustebome - Kaštonas ryškiai prisideklamavo.

Pasirodo, triušio patelė, ruošdamasi atsivesti triušiukų, išsipeša pūkus iš pilvo, tokiu būdu vienu šūviu nušaudama du zuikius (kad ir kaip neetiškai šioje vietoje tai skambėtų). Pūkais apšiltinamas triušės guolis, o tuo pačiu atidengiami speneliai naujagimių žindymui.

Negaliu sakyti, kad nesitikėjome. Kažkur giliai smegenų neuroniniuose tinkluose tą visą mėnesį tupėjo faktas, kad bus triušiukų. Tačiau matyt žmonėms mėnuo prabėga kur kas greičiau nei triušiams, todėl tokio masto pokyčiai per tokį trumpą laiką šiek tiek išbalansavo. Perkėlėme besilaukiančią triušę į saugią vietą ir ėmėme laukti.

Laukti ilgai neteko - antrą dieną po perkėlimo pūkų kamuolys ėmė judėti ir kur ne kur kyšteldavo rožinės spalvos triušiukų detalės. Vėliau detalės nusidažė juoda/balta spalvomis, tad ėmėme skaičiuoti. Iš pradžių atrodė, kad jų yra du. Vėliau penki. Dar vėliau - neaišku kiek. Ir visgi, kuomet visi esantieji pagaliau išsikočiojo iš pūkinių patalų, sukalkuliavome devynis.

Kaip ten sakoma - kiekvienas veiksmas žmogui grįžta su kaupu? Berods taip nutiko ir mūsų geriesiems dovanotojams - kiek ūgtelėję šeši iš devynių triušiukų persikėlė gyventi atgal į tėviškę. Kitus tris kol kas pasilikome sau. Na nes skirtingų spalvų, nes gražūs, smagūs, n e s. . .  ko gero neturėjome pakankamai proto.

 

Triušio patelė per metus gali atsivesti 5-6 vadas triušiukų. Jei po devynis, tai kiek čia gautųsi (?..). O būna gi ir penkiolika. Matematikos čia geriau nemokėti.

Ta proga pabandėme pasižiūrėti kokios lyties triušiukai liko ir nieko nepešėme. Matyt per mažai „surask dešimt skirtumų“ vaikystėje sprendėm. Visi atrodo visiškai identiškai. Tas nėra blogai, bet jei nepataikėm - 3x9 skamba viliojančiai.

Dabar Kaštoną laikome atskirai. Deja, neilgai truko jo romanas, tačiau matyt to mėnesio užteko įtampai nuimti - sekioja iš paskos ir kaulija tai duoną, tai dėmesį, o ir paglostomas leidžiasi. Tokiais momentais vis pagalvoju, kad jei prieš kelis metus kas pasakytų kad kažkokiam kaime triušius gainiosiu ir dar ožkas melšiu, ko gero mintyse pasukiočiau pirštą prie smilkinio ir davatkiškai nusišypsočiau, atleisdama kalbančiajam jo kvailumą. O dabar va. Įklimpau. Ir tuo patenkinta.

Ir dar šis tas:

Apie zuikių šaudymą. Nors nežinau ar tai techniškai įmanoma ir, tiesą sakant, nežinau ar norėčiau sužinoti, bet visgi kažin kaip kasdienėje kalboje skambėtų posakis „vienu šūviu nušovė du žmones“?. O juk apie zuikius niekam ir neužkliūna...

Na kur čia skirtumas???!