Penktadienio detektyvas

Vakar vakare iš gerų rankų gavau nesuvalgytų kotletų (reikėtų sakyti maltinių, bet kotletai taip aiškiai ir nepakeičiamai skamba). Mūsų katė, vardu Karma, visuomet yra linkusi reaguoti į maišelių čiužėjimą, tad vos padėjus kotletus ant lauko suoliuko, maišelis buvo praplėštas, o jo turinys naudojamas pagal paskirtį.

Taigi, Karma apsivalgė, išvertė savo pilną pūkuotą pilvą neprideramoje vietoje ir palaimingai snūduriavo. Išėjus į lauką kilo įtarimas - maišelis su keliais likusiais kotletais buvo nutįstas kur kas toliau, nei kad Karma yra įpratusi tįsti. Tad įtarėme rainą katiną - svečią, kuris jau kurį laiką trinasi aplink mūsų namus ir bando išpešti naudos.

Rytas. Ruošiamės į darbą. Kaip tyčia darbe reikėjo būti anksčiau nei įprastai. Taigi, visi ūkio darbai atliekami ypač greitai. Ir staiga, išleidžiant žąsis į lauką, pasigirsta neįprastas gyvo sutvėrimo garsas ir šnarėjimas. Tamsoje toks potyris nėra vienas maloniausių. Na bet...

Prožektorius, sėlinimas ir išrišimas - elektrinis paukščių tinklas juda, o jame - juodas kaip akies vyzdys katinas, dar nematytas, bet stambus ir pasiruošęs kovoti už savo gyvybę. Be pirštinių artintis nesaugu. Taigi, užsimaukšlinusi pirštines einu gelbėti. Katinas ne tai kad įsipainiojęs, bet įkišęs galvą į pačią siauriausią tinklo skylutę vartosi ir bando ištrūkti. Meiliai pakalbinus apsiramino, paglosčius dar meilesnis tapo, bet galvos iš tinklo kilpos niekaip ištraukti negaliu. Taigi, teko atsinešti žirkles. Tinklas, žinoma, sugadintas, bet išlaisvinto katino povyza spinduliuoja dėkingumu išgelbėtojams, tad nuostolis atrodo itin menkas. Detektyvas išaiškintas.

Gyvename kaimo gale. Čia žmonės pamėgę išmesti nereikalingus katinus. „Žmonės???“..... Tie, kurie išdrįsta, atslenka ir įpranta, tačiau yra ir bailių sutvėrimų, kurių, deja, prisijaukinti nepavyksta. Keistas jausmas užplūsta, kai padėti nori, bet ne visiems tavo pagalba emociškai įkandama. Gaila, vienok. Bet o ką tu..

Vienadieniai viščiukai ir savadarbė bomba

Viskas prasidėjo labai seniai. Prisimenu, pavasarį, grįžtant iš mokyklos, kuomet kuprinė nuo šylančio oro atrodydavo dvigubai sunkesnė, o vis dar dėvima žieminė striukė lengvu prakaitu skaičiuodavo paskutines dienas, kelionė autobusu namo būdavo nemenkas iššūkis.

Kadangi gyvenome kiek toliau nuo miesto centro, netoliese buvo įsikūrę kolektyviniai sodai. Taigi, lipant į autobusą tekdavo susigrumti su nemažu kiekiu iš žiemos miego pabudusių sodininkų. Tarsi nerašyta taisyklė, nuožmių, žemės darbų išsiilgusių sodininkių (taip taip, dažniausiai moterų) alkūnės, autobusui privažiavus įlaipinimo stotelę, staiga iššaudavo į šonus ir sudarydavo nepajudinamą Pirčiupių motinų sieną. Prasibrauti būdavo beviltiška - pasijusdavai tarsi vietoj autobuso būtum patekęs į laiko mašina, nukėlusią tave dešimtmečiu atgal į eilės prie mandarinų ar nailoninių pėdkelnių galą.

Taigi, dažniausiai važiuoti tekdavo stovom. Bet tai nieku gyvu neužgožė malonumo - tarp daugybės maišų, sodinukų, grėbliukų ir kitų akiai įdomių rakandų, sodininkai (šioje vietoje ir vyrai) važiuodavo ant kelių pasidėję trapias skylėtas kartonines dėžutes su cypsinčiomis gėrybėmis. O stovėdamas galėjai kur kas geriau iš viršaus apžiūrėti geltonus pūkų kamuoliukus, kurie, apšviesti ir šiaip jau jaudinančios pavasario saulės, nori tu to ar ne, keldavo nenumaldomo mielumo pojūtį. Taip norėjosi bent vieną parsinešti namo...

Po dvidešimties metų

Prieš tris žiemas, persikėlus gyventi į kaimą, supratome, kad kaimas - ne kaimas, jei jame nėra jam būdingų atributų. Vištos - bene pirmasis iš jų. Taigi, praeitais metais jų ir įsigijome. Viskas įsisuko tokiu greičiu, kad nespėjau pastebėti kaip namų svetainėje atsirado inkubatorius. Man, Kalėdinių lempučių maniakei, šis agregatas itin patiko. Jei neužimtų šitiek vietos, būtų puikus avangardiškas pakaitalas šviečiantiems elniams ir kito pobūdžio netaupiems ir sąlyginio gražumo įrenginiams.

Taigi, inkubatorius užsipildė kiaušiniais, kurie buvo atidžiai sužymėti, kad vartant būtų aišku ar jau apvertei, ar dar ne. Viskas klojosi kaip ir turėtų - šviesos jame jaukiai mirksėjo reguliuodamos šilumą, kalės, miegančios tame pačiame kambaryje, rodė nepasitenkinimo minas ir rytais skleidė atitinkamus garsus, nes gi mat ponios prastai miegojo. Na bet, kaip sakoma, „ir kariamos priprato“.

Slinko apniukusios dienos, iki viščiukų buvo dar toli.

Savadarbė bomba

Vidurys savaitės, vidurys dienos. Grįžtu po visokiausių reikalų tvarkymo - ogi prie kaimynų namo stovi Lesto avarinės tarnybos autobusiukas. Šeši vyrai apspitę elektros stotelę kraipo galvas. Nesumojau - pravažiavau be emocijų, parėjau namo, kažką pasikuičiau, o tuomet tik „dzingt“ - nėra elektros! Aaaa, įsispyriau guminius batus, bėgu per pievą iki kaimynų. Užtinku vyrus jau savo automobilyje palaimos nutviekstais veidais dorojančius atsivežtus pietus.

Sutrikusi klausiu: „atsiprašau, sakykite, o kada jau bus elektra?“. O jie man: „dar negreit, rimtas gedimas, laukiam pastiprinimo iš Vilniaus“. Mano veidas akivaizdžiai pažaliavo: „O kada tas „dar negreit““? - „Mažiausiai po dviejų valandų“. Mąstau - viskas, kapiec kiaušiniams. Taigi, garsiai, tik ne tokiu žargonu, išreiškiu susirūpinimą savo šimtu su viršum kiaušinių ir vieno jaunuolio veide pradedu įžvelgti man žadamą viltį. „O tai gal mes galim pajungt generatorių?“ - sako. Kiti vyrai susižvalgė - matyt vidury pietų nebuvo planavę tokio išpuolio prieš savo apetitą. Na bet ką - kartais jaunas ir durnas - visiems į naudą. Taigi, laiminga žingsniuoju tuo pačiu keliu atgal, o vyrai pakuojasi savo pietus ir važiuoja link mano namo.

„Iš pradžių, - sako, - apžiūrėsim ar galima pajungti“. Taigi, uždarau šunis ir pakviečiu į vidų. Užeina į kambarį ir sustingsta. Hm.. matyt kiek kitaip įsivaizdavo daiktą, pavadinimu inkubatorius, nes šis, tiesą sakant, labiau panašėja į savadarbę bombą - elektroninis ekranas, kintantys skaičiai... 

Na bet įtikinu juos, kad tai tikrai ne tai, ką jie pagalvojo ir rodau pajungimo laidus. „A, taigi čia visai paprasta“ - sako. Išeina, ateina, atbogina didelį benzininį generatorių, įjungia, pajungia ir vėl išeina, - temperatūra inkubatoriuje pagaliau ima kilti. O mano tikėjimo žmonijos gerumu termometras taip pat muša rekordus! Ir taip gera nuo to gerumo...

Pakuriu pečių (na, nes elektros juk nėra), užkaičiu vandenį, išverdu kavos ir nuvagiu kiekvienam po porą saldainių iš mūsų didžiojo šuns krepšelio (apie tai geriau neklauskite, o ir Matakėno geriau neskaudinti...). Kava pripildau termosą ir vėl per tą pačią pievą žygiuoju prie nuostabiojo autobuso. Paduodu kavą, vyrų veidai švyti. Toks tikras „happy end'as“, kuris, sakoma, tik filmuose būna.

Vienadieniai viščiukai

Taigi, įžūliai pažeidę grafiką, vakar vakare pradėjo skilti kiaušiniai. Gyvenime būčiau nepatikėjusi, kad kiaušinis, dar neišsiritus viščiukui, CYPSI! (hm, parašytas didžiosiomis šis žodis atrodo kažkaip labai jau importiškai). Kočiojasi sau, dreba - kaip kokie gremlinų kiaušiniai iš tos senos 1984-ųjų siaubo komedijos. Turėdamas lakesnę vaizduotę žmogus gali ir sutrikti - vaikystėje jie darė didelį įspūdį.

Slaptas žinojimas

Gaila, nepaklausiau tų gerųjų elektros tinklų darbuotojų vardų - ot tikrai bent į šešis viščiukus kreipčiausi pagarbiai. Nors... nežinau kiek pati norėčiau, kad mano vardu būtų pavadinta višta. Na bet ne apie tai.

Jau kelintą kartą patiriu, jog žmoguje slypi toks slaptas ŽINOJIMAS - pvz. sutinki žmogų ir jau žinai, kad su juo būsite puikūs draugai, nors dar ne šiandien ir ne rytoj, ir net ne per artimiausius trylika metų. Arba štai žiūri į vienadienius viščiukus autobuse ir kažkur giliai, pasąmoningai ir pats nejusdamas jau esi įsitikinęs, kad kada nors teks pačiam juos pačiupinėti. Dėl tokių potyrių jautiesi kažkoks turtingas ir ypatingas.

Kalbant apie mažuosius šleivakojus - na, džiugina jie ir nors tu ką. Silpnas yra žmogus mažo organizmo žavesiui. Ta proga verandoje jau kurį laiką dūlėjusi augintuvė tapo panaši į naktinį viščiukų klubą.

Taigi, pavasaris ateina su krūva cypsinčių mažylių. Bėda tik, kad įsivaizduodavau, jog visi viščiukai turi būti geltoni. Teko nustebti. Ko gero tik miesto žmogus ir gali stebėtis tokių savo galvojimų nepasitvirtinimu. Leiskite paklausti, kodėl to nemoko mokykloj? Bent jau pati prieš save nebūčiau, kaip sako šiuolaikinis jaunimas, „susifeilinus“. Na bet sveika gi.

Taigi, ta gražia gaida pasiglostau savo žilą galvą ir einu žiūrėt gal kas dar išsirito.