Vakar vakare iš gerų rankų gavau
nesuvalgytų kotletų (reikėtų sakyti maltinių, bet kotletai taip aiškiai ir nepakeičiamai
skamba). Mūsų katė, vardu Karma, visuomet yra linkusi reaguoti į maišelių
čiužėjimą, tad vos padėjus kotletus ant lauko suoliuko, maišelis buvo
praplėštas, o jo turinys naudojamas pagal paskirtį.
Taigi, Karma apsivalgė, išvertė
savo pilną pūkuotą pilvą neprideramoje vietoje ir palaimingai snūduriavo.
Išėjus į lauką kilo įtarimas - maišelis su keliais likusiais kotletais buvo
nutįstas kur kas toliau, nei kad Karma yra įpratusi tįsti. Tad įtarėme rainą
katiną - svečią, kuris jau kurį laiką trinasi aplink mūsų namus ir bando
išpešti naudos.
Rytas. Ruošiamės į darbą. Kaip
tyčia darbe reikėjo būti anksčiau nei įprastai. Taigi, visi ūkio darbai
atliekami ypač greitai. Ir staiga, išleidžiant žąsis į lauką, pasigirsta
neįprastas gyvo sutvėrimo garsas ir šnarėjimas. Tamsoje toks potyris nėra
vienas maloniausių. Na bet...
Prožektorius, sėlinimas ir
išrišimas - elektrinis paukščių tinklas juda, o jame - juodas kaip akies vyzdys
katinas, dar nematytas, bet stambus ir pasiruošęs kovoti už savo gyvybę. Be
pirštinių artintis nesaugu. Taigi, užsimaukšlinusi pirštines einu gelbėti.
Katinas ne tai kad įsipainiojęs, bet įkišęs galvą į pačią siauriausią tinklo
skylutę vartosi ir bando ištrūkti. Meiliai pakalbinus apsiramino, paglosčius
dar meilesnis tapo, bet galvos iš tinklo kilpos niekaip ištraukti negaliu.
Taigi, teko atsinešti žirkles. Tinklas, žinoma, sugadintas, bet išlaisvinto
katino povyza spinduliuoja dėkingumu išgelbėtojams, tad nuostolis atrodo itin
menkas. Detektyvas išaiškintas.
Gyvename kaimo gale. Čia žmonės
pamėgę išmesti nereikalingus katinus. „Žmonės???“..... Tie, kurie išdrįsta,
atslenka ir įpranta, tačiau yra ir bailių sutvėrimų, kurių, deja, prisijaukinti
nepavyksta. Keistas jausmas užplūsta, kai padėti nori, bet ne visiems tavo
pagalba emociškai įkandama. Gaila, vienok. Bet o ką tu..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą