Vasaros depresija

Turiu pasakyti, kad remontas yra siaubingas dalykas. Jei darai jį pats, nelieka laiko ir, svarbiausia, fantazijos kitiems dalykams. O jei daro kiti, tai vis vien darai pats...

Taigi, naujas namo stogas jau vietoje. Maniškis irgi, kaip pasakytų koks nevykęs reperis,  link žiemos jau grįžta atgalios. Sako, vasarą nebūna depresijos, - būna, pasirodo. Delfi va rašo, kad 1% žmonių vasarą turi sezoninę depresiją. Nežinau ar galiu džiaugtis tokiu būdu išsiskirdama iš minios ir klausimas kiek galima pasitikėti šiuo naujienų portalu, bet, rodos, būtent taip ir yra.

Dar paauglystėje, pamenu, vasaros būdavo tas metų laikas, kurio labiausiai nelaukdavau. Iš dalies, manau, taip atsitiko todėl, jog gėdijausi savo apkūnumo - juk vasarą, kaip žinia, ir aprangos mažiau, ir maudytis kaip ir norisi. Be to, baigdavosi pasiutęs mokyklos ritmas, o su tuščiu laiku nemokėdavau tinkamai elgtis, nebent barbenti per klavišus, nesvarbu, kompiuterio ar pianino. O dar ta ryški saulės šviesa ir karštis - vargsta akys ir lašiniai. Žodžiu, viskas būdavo blogai.

Persikėlus į kaimą pagaliau pradėjau vertinti vasaros privalumus. Vaikštai toli gražu ne pasipuošęs, kaimynai galvoja, kad kaime apsigyveno naujas bernas, visa gamta atrodo persipildžiusi grožiu, prašosi akimis išsiurbiama. Bet vos prakeikta baltapūkė liepa įkelia koją į daržą, taip ir nebėr jėgų niekam. O po to dar ir išsilaižyti ilgai užtrunka.

Taigi, neaprašyta liko daugybė kaimo istorijų. Remontas liepą, ko gero yra blogiau nei šiltas pienas su raugintais grybais. Siaubingas dalykas yra savo paties kova su savimi. Ir toks tad keistas įrašas po jos gaunasi.

Nors depresijos sąvoka šiandieninio žmogaus sąmonėje yra iškreipta ir tapusi bendrine, apibūdinančia bet kokius nuotaikos sutrikimus, manau labai svarbu yra suprasti, jog depresija yra liga. Ir jei mano atveju ji praeina pasekmėmis palikusi neparašytus įrašus ir merdėjančias lysves, kitam gali baigtis ne laiku ir ne vietoje. Todėl noriu paraginti - būkime budrūs. Dabar ruduo - yra žmonių, kurie kenčia nuo depresijos. Galbūt ne kiekvienas supranta kas su juo vyksta. Tad nepalikime visko tekėti savaime.

Ožka - šuns ir katės hibridas

Kai pavasarį manęs paklausdavo kaip laikosi mano ožkos, šalia įprasto atsakymo „gerai“ netrukdavau trumpai sugiedoti ir keletą ditirambų jų garbei. Taip, ožkos iš tiesų nuostabūs gyvūnai. Jos ypatingai jautrios, labai gerai perpranta žmogaus emocijas ir turi gerą klausą, todėl norint įsiteikti tereikia paploninti balsą ir liežuvį - saldžiais žodžiais jas lengva „paimti“.

Ožka - tarsi šuns ir katės hibridas. Todėl jei kas neapsisprendžia rinktis šunį ar katę, rekomenduoju rinktis ožką. Žinoma, įprastoj chruščiovkėj jos nepalaikysi, kadangi savo spiras barstyti ji gali net ir pilna burna, lyg konvejerinis aparatas fabrike. Tačiau jei turite kokį tvartelį - ožka bus puikus kompanjonas (dekoratyviniai augalai negalėtų palinksėti į šią temą).

Kodėl šuns ir katės hibridas? Ogi todėl, kad išskirti kažkokį tik ožkai būdingą bruožą, neskaitant spirų mėtymo, būtų sunku. Taigi, sudariau panašumų lentelę.

Ožka	Šuo	Katė
Ožkos labai smagiai vizgina uodegas, visai kaip maži aktyvūs šuniukai. Uodegos vizginimas priklauso nuo ožkos pasitenkinimo laipsnio. Jei gauna ką nors skanaus ar yra glostomos, uodega būtinai duos apie tai žinoti.	+
Ko gero kiekvienas, kada nors susidūręs su kate, yra patyręs tą neapsakomo lipšnumo akimirką, kuomet ji visu kūnu ir uodega perbraukia savo geradariui per kojas. Taigi, ožka šiuo atžvilgiu ne ką tesiskiria nuo katės. Vakarop, kuomet ateina miltų valanda* ir eini parsivesti ožkų vakarienei, jos kaip grynakraujės katės pradeda glaustytis apie kojas, šonais trinasi ir maloniai mekena miltų dainas.		+
Ožkos, kol dar yra mažos, lakstydamos išvysto reaktyvinį greitį, kaip kad maži šuniukai, kurių diena nuo miego iki miego trunka tris valandas. Užaugusios jau mažiau kvailioja, o ir visa laimė, nes neduok Dieve atsidurtum jų aptvare - ryškiai nuneštų kaip lenktyninis automobilis savižudį paparacį.	+
Ožkos labai moka nustebti. Štai šią savaitę mažosioms persukome vartelius į tvartą, kadangi atidarant į vidų, dažnai užstrigdavo šiauduose. Taigi, į išorę atsidarantys varteliai sukėlė tokią nuostabą, lyg būtume surengę kokį nudistų flashmobą. Mūsų Sigutė dvi dienas buvo praradusi žadą, visai kaip katė nuotraukoje, išvydusi neatpažįstamą skrendantį objektą.		+
Ožkos mėgsta dėmesį. Štai jei dvi kambariokės yra aptvare ir kas ateina su jomis pabendrauti, jos būtinai neprašytos atliks parodomąją programą su akrobatiniais triukais ir kvapą gniaužiančiais kovos elementais, beveik kaip naktiniame wrestling'o šou.	+	+
Prieš porą savaičių draugė besisvečiuodama prasitarė, kad geriau jau klausytų lojančių šunų nei nuolat mekenančių ožkų. Ir iš tiesų, ožkos mekena daug ir garsiai. Garsiausia yra mūsų mažoji Kopa, turinti priklausomybę nuo maisto ir visuomet pranešanti apie vėl ir vėl gurgiantį skrandį. Dėmesio trūkumas, beje, skelbiamas tuo pačiu būdu.	+
Ožkos - stiprūs gyvūnai. Kur kas stipresnės už savo dydžio nesportuojantį šunį. Pamačiusios palinkusią obels šaką ar apetitingai atrodantį augalėlį, būtinai nutemps iki savo tikslo. Gerai tik kad žiemą jos nesigano, kitaip Akropolio čiuožimo būrelis pasipildytu dar vienu nariu.	~

  

Taigi, šioje pliusų kovoje nežymiai pramuša šuo, nors katės ožkoj oj kiek daug.
Jei ko dar neužfiksavau ir kas turėtų pastebėjimų, lentelę mielai papildyčiau :)

Miltų valanda* - tai ypatingo svarbumo momentas ožkų gyvenime. Laukia jos jo kaip išganymo ir neduok Dieve dvikojis padaras paskelbs dietą - užmyluos negyvai.

Buvo kirvis Vilniuj

Vakar vežiau į Vilnių kirvį pagaląsti. Jis ūkyje toks įprastas, kad net nesusimąsčiusi žengiu sau Kalvarijų gatve su kirviu rankoje ir nesuprantu ko žmonės manęs taip šalinasi, kreivais žvilgsniais palydi.
Sustojau prie šviesoforo - o ir ilgai tas technikos stebuklas neužsidegė,- vartau kirvį, apžiūrinėju parūdijusius ašmenis ir tik tuomet prišyla kur šuo pakastas (tikrai ne kirvio liestas).
Ot, o kažkas Vilnių dideliu kaimu vadina. Toli gražu dar jam...

Kadangi dar nespėjau savojo atsiimti, dedu nuotrauką iš interneto platybių

Gaidžių peštynės - Petras ir Maironis (VIDEO)

Kai įsigijome vištas, keturios iš jų buvo mėnesiu vyresnės už likusias. Taigi, po geros savaitės vištidėje pradėjo siausti VIŠTŲ MAFIJA. Dičkės kaip reikiant įsijautė į vaidmenis, užvaldė šėryklą ir girdyklą, tad mažosioms teko paprakaituoti norint grūdą kitą sulesti.

Nuotraukoje ūkvedys Raimondas
apžiūrinėja valdas. Petras tuo tarpu svajoja.

Nusprendėme - reikia gaidžio. Skubiai susiskambinome su kaimyne Leokadija, iš kurios jau geri metai perkame kiaušinius ir parsivežėme namo Petrą. Jis pasirodė inteligentiško būdo. Per šoną užsimetęs raudoną beretę, tėviškai reguliavo moterišką kolektyvą.

Beje, gaidžiai, pasirodo, gieda ne tik ryte. Gieda jie kada tik užsinori - visai ne taip, kaip multiplikaciniuose filmukuose. Nebent aš klystu ir mūsų Petras mato tik dešine akimi, kurią, išskyrus retus vėjo gūsius, nuolat dengia beretė. O tai reiškia, ir kakariekuoja kiekvieną sykį jai atsidengus.

Kolektyvas tapo darnus beveik kaip sutartinės (nuo žodžio sutarti). Tad po kurio laiko nusprendėme papildyti vištidę ir Ukmergės turguje įsigijome dar vištų. Juodosios dedeklės pasirodė žymiai ramesnio būdo, lyg niekur nieko leidosi glostomos ir maloniai burkavo kaip naminiai kačiukai, iki soties prilakę šilto pieno. Tačiau senbuvės bičiuliautis neskubėjo.

Po pažinties su naujosiomis damomis Petras visai pasimetė. Suvaldyti tokį būrį moteriškių tapo itin sudėtinga - šlaistėsi pirmyn-atgal, mosikavo raudonąja berete ir negalėjo apsispręsti kurios dabar jam šaunesnės - pilkosios gazelės ar juodosios namų šeimininkės.

Taigi, teko ieškoti antro gaidžio. Radome.

Maironis

Baltas gaidys išpuoselėtomis plunksnomis ir rimtu charakteriu nekantriai laukė kelionės į nepažintą haremą. Praminėme jį Maironiu. To priežastį atsekti dabar jau sunku, tačiau, manykime, tarp jų bendra tai, jog abu veikėjai su Trakais nieko bendro neturi.

Gražuolis baltas gaidys su didžiule stačia skiautere kažką murmėdamas sau po nosimi atidardėjo namo. Nutarėme vištidės gyventojus supažindinti lauko aptvare. Vištos pliūptelėjo lyg sirgalių minia pro stadiono vartus, sustabarėjo, o tuomet tarpduryje pasirodė Petras (TA-DAMM!!!).

Apie tolesnę įvykių eigą byloja video. Pasijutome lyg emocijų ir tabako dūmų pritvinkusiame Kubos skersgatvyje stebėtumėme gaidžių peštynes. Vaizdas beveik prilygo Chucko Norisso triukams, tad nuo to laiko Petras tapo Patricijumi. O Maironiui savo nerimuotas poemas laikinai tenka kurti kitoje vietoje...