Kad ateina pavasaris suprantu ne vien iš sporgstančių alyvų ar besikalančių narcizų stiebų. Jau trečius metus iš eilės, panašiu metu sulaukiu nepažįstamojo skambučio. Aksominio balso savininkas prabyla "labas, kaip gyveni?".
Pasiteirauju kas skambina.
- Aš tavo beveik kaimynas. Susipažinkime..
Po to seka mano mandagus atsisakymas, dar keli skambučiai iš kitų nepažįstamų numerių ir, galų gale, tyla.
Koks nuoseklus atkaklumas! Net truputį pavydžiu.
reikia prisiminti
2017 m. kovo 26 d., sekmadienis
2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis
Trys sekundės pažinties arba triušio Kaštono piršlybos (VIDEO)
Beveik prieš metus, įsibėgėjant
rudeniui, viena gražia proga mūsų dar gražesni draugai į svečius atsigrūdo su
krūva dovanų. Komplektas atitiko sezoną ir visi jo komponentai, išskyrus vaiką
nuotraukoje (ir ne, vaiko jie nedovanojo), vienaip ar kitaip buvo susiję su
kaštonais, - lentelė su namo numeriu, gerokai atitolusiu nuo realybės, išlukštento kaštono formos bumbulamedis ir triušis, kuris, suprantama, automatiškai įgijo Kaštono vardą.
Apsigyveno
Kaštonas kartu su ožkomis, kurios į savo būrį kiek anksčiau priėmė ir dvi kates. Tvarką perprato greitai, pradėjo reaguoti į vardą ir,
svarbiausia, savo gamtinius reikalus atliko kačių kraiko dėžėje. Pastarasis faktas ypač nustebino.
Po kurio laiko
pūkuotųjų šeimynoje ėmė kilti nesutarimai - abi katės, įprastai pasižyminčios
nuolankumu, stengėsi ilgai neužsibūti ant žemės, o užsimiršusios žaibo greičiu sprukdavo
iš vyriško Kaštono glėbio kol šis, meiliai prigludęs, bandydavo prisiminti posmelį
iš Šekspyro. Todėl triušiui teko krautis lagaminą ir pasiieškoti kitos
buveinės. Šiam reikalui puikiai tiko su ožkanamiu besiribojantis paukščių aptvaras,
taigi seni pažįstami laikas nuo laiko turėjo galimybę matytis.
Žiema netruko
prabėgti ir į mūsų namus it koks vijurkas su trenksmu įsisuko pavasaris. Jau ir
pirmuosius paukščius išritinome, o Kaštonas vis dar buvo vienas. Tačiau jokiu būdu ne vienišas... - kantriausiai jo kompaniją kentėjo vyresnioji patarška, kuri, būdama lėto būdo ir
geros širdies, vaikiui stengėsi mandagiai išaiškinti kaip surėdytas pasaulis.
Supratome, kad
reikia kažką daryti. Tik tas „kažkas“ niekaip neatitiko mūsų norų,
nes triušių veisti neplanavome. Na bet dėl visų šventos ramybės teko žengti
žingsnį pirmyn.
Pasiruošėme dėžę ir išėjome į mišką
Kaštonui pačios ieškoti...
Miškas ir iš tiesų
buvo kažkur visai netoliese, kai užsukome pas mums pažįstamą triušių augintoją.
Moteris pasiūlė rinktis iš dviejų tuo metu subrendusių patelių, taigi
pasirinkome Alyvą.
Dėžės neprireikė,
nes, pasak moters, pačią Kaštonui patogiau pervežti bulvių maiše.
Pamąstėm, kad kelionė trumpa, o ir svarbu kad ne katę maiše parsivešim, tad
sutikom.
Trys sekundės pažinties
Viskas įvyko labai
greitai. Be gėlių, šampano ir prisipažinimų. Dar susilažinome
per kiek laiko jie vienas prie kito pripras. Ir nors mano variantas buvo
artimesnis, visgi neprireikė ir tos minutės. Vos spėjome užfiksuoti -
trys sekundės pažinties įvyko.
Alyva dar kurį
laiką naujoje aplinkoje jautėsi nesaugiai, o ypač turėdama tokią didelę erdvę
pasibėgiojimams, lyginant su pusės metro narvu, kuriame gyveno prieš tai. Ji
greitai prisirišo prie Kaštono, tad paukščiai ir katės galėjo atsipūsti.
Bėgo laikas ir po gero
mėnesio pastebėjome, jog viena iš paukščių gūžtų pasidengė storu pūkų sluoksniu.
Gerai, kad apie triušius jau buvome šį tą paskaitę, todėl nenustebome -
Kaštonas ryškiai prisideklamavo.
Pasirodo, triušio
patelė, ruošdamasi atsivesti triušiukų, išsipeša pūkus iš pilvo, tokiu būdu
vienu šūviu nušaudama du zuikius (kad ir kaip neetiškai šioje vietoje tai skambėtų).
Pūkais apšiltinamas triušės guolis, o tuo pačiu atidengiami speneliai
naujagimių žindymui.
Negaliu sakyti,
kad nesitikėjome. Kažkur giliai smegenų neuroniniuose tinkluose tą visą mėnesį tupėjo
faktas, kad bus triušiukų. Tačiau matyt žmonėms mėnuo prabėga kur kas greičiau
nei triušiams, todėl tokio masto pokyčiai per tokį trumpą laiką šiek tiek išbalansavo. Perkėlėme besilaukiančią triušę į saugią vietą ir ėmėme laukti.
Laukti ilgai neteko
- antrą dieną po perkėlimo pūkų kamuolys ėmė judėti ir kur ne kur
kyšteldavo rožinės spalvos triušiukų detalės. Vėliau detalės nusidažė
juoda/balta spalvomis, tad ėmėme skaičiuoti. Iš pradžių atrodė, kad jų yra du.
Vėliau penki. Dar vėliau - neaišku kiek. Ir visgi, kuomet visi esantieji
pagaliau išsikočiojo iš pūkinių patalų, sukalkuliavome devynis.
Kaip ten sakoma - kiekvienas veiksmas žmogui grįžta su kaupu? Berods taip nutiko ir mūsų geriesiems
dovanotojams - kiek ūgtelėję šeši iš devynių triušiukų persikėlė gyventi atgal į tėviškę. Kitus tris kol kas pasilikome sau. Na nes skirtingų spalvų, nes gražūs, smagūs,
n e s. . . ko gero neturėjome pakankamai proto.
Triušio patelė per metus gali atsivesti 5-6 vadas triušiukų. Jei po devynis, tai kiek čia gautųsi (?..). O būna gi ir penkiolika. Matematikos čia geriau nemokėti.
Ta proga pabandėme pasižiūrėti kokios lyties triušiukai liko ir nieko nepešėme. Matyt per mažai „surask dešimt skirtumų“ vaikystėje sprendėm. Visi atrodo visiškai identiškai. Tas nėra blogai, bet jei nepataikėm - 3x9 skamba viliojančiai.
Ta proga pabandėme pasižiūrėti kokios lyties triušiukai liko ir nieko nepešėme. Matyt per mažai „surask dešimt skirtumų“ vaikystėje sprendėm. Visi atrodo visiškai identiškai. Tas nėra blogai, bet jei nepataikėm - 3x9 skamba viliojančiai.
Dabar Kaštoną laikome atskirai. Deja, neilgai truko jo romanas, tačiau matyt to mėnesio užteko įtampai nuimti - sekioja iš paskos ir kaulija tai duoną, tai dėmesį, o ir paglostomas leidžiasi. Tokiais momentais vis pagalvoju, kad jei prieš kelis metus kas pasakytų kad kažkokiam kaime triušius gainiosiu ir dar ožkas melšiu, ko gero mintyse pasukiočiau pirštą prie smilkinio ir davatkiškai nusišypsočiau, atleisdama kalbančiajam jo kvailumą. O dabar va. Įklimpau. Ir tuo patenkinta.
Ir dar šis tas:
Ir dar šis tas:
Apie zuikių
šaudymą. Nors nežinau ar tai techniškai įmanoma ir, tiesą sakant, nežinau ar
norėčiau sužinoti, bet visgi kažin kaip kasdienėje kalboje skambėtų posakis „vienu šūviu nušovė du žmones“?. O juk apie zuikius niekam ir neužkliūna...
![]() |
Na kur čia skirtumas???! |
2016 m. birželio 6 d., pirmadienis
2016 m. balandžio 6 d., trečiadienis
Žemės darbų agonija ir išrišimas
Taip jau atsitinka, kad būdamas
naujoku kaime norom nenorom vis padarai kokią nesąmonę - tai lauko tualetą
statai rankomis (turiu omenyje su plaktuku ir rankiniu atsuktuvu, kai tuo tarpu
galėjai pasiskolinti elektrinį), tai medsukį pasistatai vidury sodo ir tikiesi,
kad aplink tave zujantys du milijonai bičių elgiasi normaliai (apie tai atskira
istorija), tai dar kokio nefunkcionalaus velnio prigalvoji iš serijos „Mis kaimo
reikalų žinovė 2016“.
Taigi, ir šiandien teko prikąsti
lūpą ir dar vieną riebų kartą suvokti savo menkumą prieš kaimo moteris ir
vyrus, ir, apskritai, prieš gamtą. Guodžia tik mintis, kad viskas jau praeity.
Atsigrūdom į kaimą su trenksmu -
pilnomis idėjų apie didelių maštabų darbus galvomis bei skvarbiu miestečio
protu persmelktu suvokimu apie žemdirbystę o bei gyvulininkystę. Žinoma,
pradžioj tik savaitgaliams. Darbų ėmėmės iš peties - viską sodinom, auginom. Po
daug. Po labai daug. Pvz., pirmąjį šiltnamio sezoną vainikavo 600 kg pomidorų.
Dviem žmonėms, iš kurių vienas pomidorų tuo metu nemėgo, sakyčiau, daugoka... O
aplink šiltnamį sužaliavo 2 arai visokiausių lysvių lysvelių.
![]() |
„Du arai“, žinoma, skamba nedaug,
bet kai pagalvoji, kad paprastai kolektyvinio sodo plotą sudaro šeši ar devyni,
įskaičiuojant ir plotą namui, tai gal gi ir visai nemažai.
Esmė ta, kad tuos du arus kasėme
ir ruošėme rankomis. Vienus, antrus, trečius metus. Praeitais metais, kad
darbas neprailgtų (o paprastai tai trukdavo dvi-tris dienas), atsinešiau ir
vidury lauko pasistačiau taburetę su savo nešiojamu kompiuteriu. Taigi, bekasant
puse akies peržiūrėjom vieną tuo metu žiūrimo serialo sezoną.
Reikia pasakyti, kad kasmet mūsų
darže vis pamažėdavo po pusę... na gerai - po vieną lysvę. Darbams einant (o
gal teisingiau būtų sakyti šokant) į pabaigą, sutartinai sutikdavome, kad šiemet daržovių tikrai
reikės mažiau nei praeitais metais. Ir iš tiesų, nors toks sutarimas akivaizdžiai
buvo praskiestas simuliacijomis, daržovių užtekdavo.
![]() |
Raudonas traktorius (nuotrauka http://fmf.vgtu.lt) |
Šiemet beveik visas Kalėdines
dovanas užsakiau internetu. Taigi, teko dažniau pabendrauti su paštininke.
Išsikalbėjome, kad jos vyras įsigijo naują padargą savo traktoriui, kuris
purena žemę ir daro lysves. Sutarėme, kad pavasarį atvažiuos ir pas mus.
Tas pavasaris į mano galvą atėjo
vakar. Taigi, jau vėlų vakarą skambtelėjau paštininkei, o šiandien iš pat ryto
sulaukiau ir beldimo į duris - atvažiavo patikrinti ar žemė jau pakankamai
sausa.
Patikrino - viskas gerai.
Negaliu sakyti, kad žinia, jog
atvažiuos po pietų mane pradžiugino - turėjau padaryti daug su ūkiu nesusijusių
darbų, o ir šiaip tas „pavasaris“ kažkaip jau labai greitai išsirutuliojo. Tad raudoną
traktoriuką pasitikau sukandusi kairiuosius iltinius. Pradėjo krapnoti,
taigi oro pasikeitimas tapo puikiu fonu mano perkreipto veido portretui.
Traktorius atsistojo prie starto linijos, nuleido frezą ir ėmė po truputėlį judėti.
Vos spėjau atsikvošėti, o pirmoji
lysvė štai ir gatava - guli ant lauko tiesi tiesi kaip kaimo girtuoklis.
Antra, trečia, ketvirta.... Ir taip per 10 minučių radosi šešios nuostabaus
gražumo lysvės. Pasijutau lyg stovėčiau Ermitaže (ne, ne tame, kur vakar
pirkau dažus ir kauptuką) ir žavėčiausi Ticiano Venera.
![]() |
Sakote nepanašu? |
Laiko tarpas, per kurį atliktas
įprastai dviejų dienų darbas buvo stulbinantis. Tačiau pakalbėkime ir apie
kainą. Galvoje jau buvau prikalkuliavusi triženklių skaičių ir, pamačiusi
rezultatą, nė kiek nesudvejojau, kad gi iš tiesų yra verta ir teisinga. Bet va, išlipo
žmogus iš traktoriaus, pamatavom, paskaičiavom. Sako - 4 eurai. - „Kkkaiipp
sakėte? K e t u r i eurai?“ Ne keturiasdešimt, ne šimtas keturi, o tiesiog, paprastutėliai
keturi eurai... Pro mano akis prasisuko visos tos prakaitu tvoskiančios trijų
iš eilės pavasarių dienos. „Dieve, susimildamas pasakyk, kad šiandien ne balandžio 1-ji“ - ir Jis susimylė.
Nuslinkau namo pabrukusi uodegą,
lyg būčiau nemenkai apsivogusi. Pasiėmiau pinigų ir nedrąsiai tiesdama ranką
padaviau dešimt. Darbininkas tuo tarpu paprieštaravo ir paėmė penkis. O aš taip
ir likau žado netekusi.
Nesuprantu aš tų kaimo darbų
ir kitokių reikalų kainų o bei mados. Ir po to vis durnai jaučiuosi skolinga ar permokėjusi. Tačiau moralas aiškus: kiekvienam darbui yra ir jo žinovas. Todėl pats laikas jau atsirakinti tą savo išdidumą ir imti pasitikėti.
2016 m. balandžio 4 d., pirmadienis
Indijos bėgikės - ir vėl pirmas kartas
Indijos bėgikių pirmagimis |
Ko gero pats juokingiausias
padaras, kurį yra tekę matyti - Indijos
bėgikės kiaušinio turinys, pasitikęs mane šį rytą. Jei savaitę
prognozuotumėme pagal pirmąjį, įspūdį sukėlusį vaizdą, ši turėtų būti ypač smagi.
Kai išgirstu ką nors šnekant apie
Indijos bėgikes (dar vadinamas butelinėmis), prieš akis iškyla panašus
vaizdelis.
![]() |
Indijos Suori genties moterys dalyvauja 100 m bėgime su puodu ant galvos (nuotrauka iš sareedreams.com) |
Arba štai toks -->
![]() |
Nuotrauka dailymail.co.uk |
Tačiau antys Indijos bėgikės,
nors ir turi vizualių sąsajų su šiomis nuotraukomis, tačiau jas pamačiusiems
dažniausiai sukelia vieną asociaciją - „kaip pingvinai!“. Pasitaiko ir žiauresnių asociacijų,
pvz. „kaip nupjautom rankytėm“, bet iš esmės vaizdelis gailesčio nekelia.
Atvirkščiai - kurį laiką stebint sunku suvaldyti juoką.
Šias antis nusprendėme įsigyti
vardan kiaušinių, kadangi mėsiniai paukščiai nedomino (iki savo paukščio
suvalgymo reikėjo pribręsti). Tad šiuo metu kasdien surenkame netoli dešimties
kiaušinių per dieną. Teko nustebti - ančių kiaušinių baltymas toooks keistas.
Jį išvirus baltymo spalva - tarsi pienas praskiestas vandeniu, kur kas
skaidresnis nei vištos. O kepiniai iš tokių kiaušinių geltoni geltoni. Ir
trynys kur kas tąsesnis.
Paukščiai gali būti
įvairiaspalviai. Štai turime juodus su baltu, trispalvius, kur dominuoja ruda ir
gamtinės spalvos (kiek suprantu, dėl to, kad tokios spalvos antys aptinkamos gamtoje, t.y.
laisvėje (o čia jau skamba žiauriai..)).
Indijos bėgikės iš pradžių pasirodė ganėtinai baikščios. Gerą
pusmetį vengė žmogaus ir kolektyviai isterikavo. Tačiau žiemos periodu priprato
ir dabar, vos užeini, iškart apspinta kaip Indijos vaikai baltaodžius turistus
ir kraipydamos galvas tikisi gardesnio kąsnelio.
Na o štai taip vyksta plunksnų vėdinimo
procesas, kurį nufilmavau dar rudenį. Įkiša snapą į vandenį, užsimeta vandens ant galvos ir tokiu būdu švarinasi, vėdinasi :).
2016 m. kovo 25 d., penktadienis
Apie Zitą ir margučius
Maranų kiaušinis (tamsiausias) |
Nors savaitė iki Kūčių,
Gūžtoj mėtosi margučiai.
O štai savaitė iki Velykų mums
išsirito tikri margučiai - Zlata ir Zigmas. Na nes „Zitutė“, „Z“ raidė ir
panašiai... Tėvas jų - prabangus Anglo Nubian veislės ožys, vardu Gimtadienis (vardas
irgi ypač), o mama - ožka paprastoji (lot. Capra
simplicis (laisvas vertimas į lotynų kalbą. Tik pamanykite..)), kurią kartu
su jos seserimi įsigijome „pasibandyti“. Žinoma, netrukus pasibandymas baigėsi
blogai ir mūsų kaime atsirado dar keturios.
![]() |
Zigmas ir Zlata |
Žodžiu, Zita - mūsų pirmoji mama.
Pagimdė gana greitai, viskas, tpfu tpfu tpfu, klojasi gerai. Vaikai kaip erkės
siurbiasi į spenius, tad ji jų kartais privengia. Bet iš esmės kantrybės turi.
Šįryt užsukusi pasižiūrėti kaip
laikosi šeimyna, kurį laiką stebėjau jų tarpusavio santykius. Mama tvarkė
reikalus ir užsiėmė ugdomąja veikla. Kuomet įsidūkusius vaikus ėmė drausminti,
paklausiau:
- Zitute, ko tu vaikus vaikai?
O ji man:
- Nes vaikai yra nuo žodžio „vaikyti“.
Taip ir užtilau. Su ožka
nepasiginčysi.
![]() |
Zx3 |
[Dėl didelio kiekio kabučių
tekste gali pasirodyti, jog viskas išgalvota. Tačiau taip nėra. Todėl
kryptingai tęsiu:]
Kuomet kilsteliu akis į pirmąją
pastraipą ir jos pradžioje matau „Mūsų kaime“, man norom nenorom galvoj
suskamba viena be reikalo žinoma Vytauto Šiškausko daina. Žiauru. Bet iš tiesų
mūsų kaimas labai linksmas. O jei pasidaro liūdnoka - susigalvojam pramogų.
Štai vakar žąsies pešimo ritualas truko apie 4 valandas. Ir dar nepabaigta. Gal
mėnulis ne tas, o gal ir pešėjos ne tos. Arba atgrubnagės. Nesupaisysi.. O štai
šįryt, vėlgi tik dėl linksmumo, sugebėjau vedžiodama šunis pavadėliu pasileisti
kraują iš nosies. Retas profesionalumas, sakyčiau. Ko tik nepadarysi dėl
linksmumo :).
Ir visgi, nors gyvenimas kaime
nėra toks romantiškas kaip įsivaizdavau persikeldama iš Vilniaus (dirbti čia,
pasirodo, reikia, manikiūrams ir meninių instaliacijų kūrybai nėra laiko),
naują kokybę įvertinti visai nesunku - sveikesnės mintys, grynesnis oras, o
vakarais - tylų tyla. Todėl pasiryžti iš tiesų verta. O ir didžiųjų švenčių
prasmė čia skamba visai kitaip, kuomet butaforinį viso ko supratimą naujai įtvirtina
gamta.
(Ar ir Jūs dabar
niūniuojate TĄ dainą...?)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)