Apie Zitą ir margučius

Maranų kiaušinis (tamsiausias)

Mūsų kaime visi geriausi dalykai vyksta savaitė iki didžiųjų švenčių. Štai, likus savaitei iki Kūčių, radome pirmąjį Maranų veislės vištos kiaušinį. Ryškus kiaušinis išties buvo didelis džiaugsmas, nes, na paprasta - kaime dauguma pirmųjų kartų yra džiaugsmingi. Ta proga netgi rimuotą dvieilį atsainiu roko dainos stiliumi sukūriau (atleiskite už mėgėjiškumą):

Nors savaitė iki Kūčių,

Gūžtoj mėtosi margučiai.

O štai savaitė iki Velykų mums išsirito tikri margučiai - Zlata ir Zigmas. Na nes „Zitutė“, „Z“ raidė ir panašiai... Tėvas jų - prabangus Anglo Nubian veislės ožys, vardu Gimtadienis (vardas irgi ypač), o mama - ožka paprastoji (lot. Capra simplicis (laisvas vertimas į lotynų kalbą. Tik pamanykite..)), kurią kartu su jos seserimi įsigijome „pasibandyti“. Žinoma, netrukus pasibandymas baigėsi blogai ir mūsų kaime atsirado dar keturios.

Zigmas ir Zlata

Žodžiu, Zita - mūsų pirmoji mama. Pagimdė gana greitai, viskas, tpfu tpfu tpfu, klojasi gerai. Vaikai kaip erkės siurbiasi į spenius, tad ji jų kartais privengia. Bet iš esmės kantrybės turi.

Šįryt užsukusi pasižiūrėti kaip laikosi šeimyna, kurį laiką stebėjau jų tarpusavio santykius. Mama tvarkė reikalus ir užsiėmė ugdomąja veikla. Kuomet įsidūkusius vaikus ėmė drausminti, paklausiau:

- Zitute, ko tu vaikus vaikai?

O ji man:

 - Nes vaikai yra nuo žodžio „vaikyti“.

Taip ir užtilau. Su ožka nepasiginčysi.

Zx3

[Dėl didelio kiekio kabučių tekste gali pasirodyti, jog viskas išgalvota. Tačiau taip nėra. Todėl kryptingai tęsiu:]

Kuomet kilsteliu akis į pirmąją pastraipą ir jos pradžioje matau „Mūsų kaime“, man norom nenorom galvoj suskamba viena be reikalo žinoma Vytauto Šiškausko daina. Žiauru. Bet iš tiesų mūsų kaimas labai linksmas. O jei pasidaro liūdnoka - susigalvojam pramogų. Štai vakar žąsies pešimo ritualas truko apie 4 valandas. Ir dar nepabaigta. Gal mėnulis ne tas, o gal ir pešėjos ne tos. Arba atgrubnagės. Nesupaisysi.. O štai šįryt, vėlgi tik dėl linksmumo, sugebėjau vedžiodama šunis pavadėliu pasileisti kraują iš nosies. Retas profesionalumas, sakyčiau. Ko tik nepadarysi dėl linksmumo :).

Ir visgi, nors gyvenimas kaime nėra toks romantiškas kaip įsivaizdavau persikeldama iš Vilniaus (dirbti čia, pasirodo, reikia, manikiūrams ir meninių instaliacijų kūrybai nėra laiko), naują kokybę įvertinti visai nesunku - sveikesnės mintys, grynesnis oras, o vakarais - tylų tyla. Todėl pasiryžti iš tiesų verta. O ir didžiųjų švenčių prasmė čia skamba visai kitaip, kuomet butaforinį viso ko supratimą naujai įtvirtina gamta.

(Ar ir Jūs dabar niūniuojate TĄ dainą...?)

Katytės rožytės ir dalinimosi kultūra socialiniuose tinkluose

Vakar, grįždama namo, įsijungiau radiją keliui sutrumpinti. Užšokau ant Lietuvos radijo žinių rusų kalba. Laidos vidurys - vedėja iš pradžių kalbina G. Kievišą apie „Don Karlą“, o vėliau, Tarptautinės kačių dienos proga - žurnalo „Express nedelia“ vyriausiąjį redaktorių Jurij Stroganov. Pastarasis, kalbėdamas apie savo šeimos kates išreiškė pastebintis, jog socialiniuose tinkluose dalinimasis kačių nuotraukomis yra laikomas žemu tonu.

Ir iš tiesų, toks situacijos matymas labai tikslus.

Žmogus matyt atbunka nuo jam teikiamo dėmesio per nuotraukų „like'us“ ir nori vis daugiau ir daugiau. O kai daugiau nebėra (na nes visi gi turi savo ribas), tuomet prasideda dar didesnis tokių nuotraukų srautas. Bet reikia nepamiršti, kad dalinasi ne vienas jis ar ji. Tad toks apsivalgymas konkrečios tematikos nuotraukomis visai suprantamas.

Tačiau taip pat, ko gero, yra svarbu ne tik tai, kuo daliniesi, o kokiame kontekste ir kokiu tikslu tai darai. Jei gyvūnas tave sužavėjo, nustebino ar prajuokino, juk nieko blogo pasidalinti užfiksuoto momento nuotrauka. Tačiau „katyčių rožyčių“ lietus iš tiesų gali užknisti.

Taigi, bent kažkokia dalinimosi kultūra, nors ir nėra apibrėžta, turi būti. Tačiau moralizavimui čia vietos nėa, nes ir pati kai kuriuose gyvenimo perioduose turiu juodų dėmių,- įtariu, jog vienas kolega nutraukė draugystę su manimi FB būtent dėl jam nepakeliamo gyvūnų ir daržo reikalų srauto mano profilyje. Na bet ir šiuo atveju kviečiu nesusireikšminti.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Temos pagilinimas (rimtoji dalis)

Tiesą sakant, aš esu toli gražu ne dovanėlė. Labai mėgstu būti susiraukusi, burbėti ir kitaip skleisti neigiamą informaciją į aplinką. Na bet stengiuosi kiek įmanoma tai valdyti. O įmanoma vis dar labai mažai...

Ilgą laiką man vis kliūdavo ar keldavo pašaipą vienoks ar kitoks žmonių apsirengimo ar gyvenimo būdo stilius, negebėjimas atlikti man atrodančius paprastais dalykus, kitokia nuomonė ir netgi (!) priklausymas tam tikrai socialinei grupei. Taigi, su tokiu požiūriu sugebėjau atsibosti ir pati sau, tad nusprendžiau pabandyti į viską pažvelgti kitų žmonių akimis.

Pastarojo sakinio formuluotė yra tiek įprasta, kad nebūtinai išaiškins esmę, tačiau pabandysiu paaiškinti plačiau.

Taigi, pradėjau praktikuotis persiimant kitų žmonių esme - nors skamba labai jau narciziškai, tačiau viskas yra kur kas paprasčiau. Tad ilgainiui, pvz., man nepriimtinas apsirengimo stilius ėmė patikti,- pakreipus smegenis kita linkme, imi suprasti, kur ir kodėl tam tikri žmonės daro akcentus savo aprangoje, kaip mato konkrečias spalvas, kas jiems galėjo daryti įtaką ir kaip jie jaučiasi apsirengę būtent šitaip. O su turtinėmis galimybėmis tai yra susiję tik išimtiniais atvejais, nes bet kokia žmogaus išraiška yra būtent jo kaip individo išraiška.

Taigi, ši praktika privedė prie labai aiškaus supratimo apie įvairių religijų eskaluojamą „kito/kitokio žmogaus priėmimą“. Supratau, kad be praktikos nebūčiau įstengusi tiesiog priimti, o geriausiu atveju tik išvystyčiau pakantumą, kurio vien formuluotė jau skamba kažkaip priverstinai. Žmogus matyt toks jau yra - nelankstus, tad chameleoniškai persimainyti ir tame persimainyme būti sąmoningai pozityviam, matyt ne visiems pavyksta. Tad šalia įprasto „tiesiog priimti“ kartais pasigendu šio termino išplėtimo.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Taigi, grįžtant prie kačių temos - iš tiesų, kodėl nepabandyti įlįsti į kito žmogaus kailį, užuot spaudus „fail“ mygtuką.

Tokiais atvejais baisu tik tai, jog VISKAS ima atrodyti gražu ir pozityvu. O kaip gi tu, žmogus paprastasis, dabar gyvensi be negatyvo, be kurio harmonijos dėsnis kaip ir nepasiteisina. Taigi ir toliau eini sau ir burbi it kalakutas švilpimą išgirdęs.

Na ką gi, pakeliui į reinkarnaciją - puiki nuotrauka asmens dokumentui ;)