2016 m. balandžio 6 d., trečiadienis

Žemės darbų agonija ir išrišimas



senovine spyna

Taip jau atsitinka, kad būdamas naujoku kaime norom nenorom vis padarai kokią nesąmonę - tai lauko tualetą statai rankomis (turiu omenyje su plaktuku ir rankiniu atsuktuvu, kai tuo tarpu galėjai pasiskolinti elektrinį), tai medsukį pasistatai vidury sodo ir tikiesi, kad aplink tave zujantys du milijonai bičių elgiasi normaliai (apie tai atskira istorija), tai dar kokio nefunkcionalaus velnio prigalvoji iš serijos „Mis kaimo reikalų žinovė 2016“.

Taigi, ir šiandien teko prikąsti lūpą ir dar vieną riebų kartą suvokti savo menkumą prieš kaimo moteris ir vyrus, ir, apskritai, prieš gamtą. Guodžia tik mintis, kad viskas jau praeity.

Atsigrūdom į kaimą su trenksmu - pilnomis idėjų apie didelių maštabų darbus galvomis bei skvarbiu miestečio protu persmelktu suvokimu apie žemdirbystę o bei gyvulininkystę. Žinoma, pradžioj tik savaitgaliams. Darbų ėmėmės iš peties - viską sodinom, auginom. Po daug. Po labai daug. Pvz., pirmąjį šiltnamio sezoną vainikavo 600 kg pomidorų. Dviem žmonėms, iš kurių vienas pomidorų tuo metu nemėgo, sakyčiau, daugoka... O aplink šiltnamį sužaliavo 2 arai visokiausių lysvių lysvelių.

pomidoras
„Du arai“, žinoma, skamba nedaug, bet kai pagalvoji, kad paprastai kolektyvinio sodo plotą sudaro šeši ar devyni, įskaičiuojant ir plotą namui, tai gal gi ir visai nemažai.

Esmė ta, kad tuos du arus kasėme ir ruošėme rankomis. Vienus, antrus, trečius metus. Praeitais metais, kad darbas neprailgtų (o paprastai tai trukdavo dvi-tris dienas), atsinešiau ir vidury lauko pasistačiau taburetę su savo nešiojamu kompiuteriu. Taigi, bekasant puse akies peržiūrėjom vieną tuo metu žiūrimo serialo sezoną.

Reikia pasakyti, kad kasmet mūsų darže vis pamažėdavo po pusę... na gerai - po vieną lysvę. Darbams einant (o gal teisingiau būtų sakyti šokant) į pabaigą, sutartinai sutikdavome, kad šiemet daržovių tikrai reikės mažiau nei praeitais metais. Ir iš tiesų, nors toks sutarimas akivaizdžiai buvo praskiestas simuliacijomis, daržovių užtekdavo.

Raudonas traktorius (nuotrauka http://fmf.vgtu.lt)
Šiemet beveik visas Kalėdines dovanas užsakiau internetu. Taigi, teko dažniau pabendrauti su paštininke. Išsikalbėjome, kad jos vyras įsigijo naują padargą savo traktoriui, kuris purena žemę ir daro lysves. Sutarėme, kad pavasarį atvažiuos ir pas mus.

Tas pavasaris į mano galvą atėjo vakar. Taigi, jau vėlų vakarą skambtelėjau paštininkei, o šiandien iš pat ryto sulaukiau ir beldimo į duris - atvažiavo patikrinti ar žemė jau pakankamai sausa.

Patikrino - viskas gerai.

Negaliu sakyti, kad žinia, jog atvažiuos po pietų mane pradžiugino - turėjau padaryti daug su ūkiu nesusijusių darbų, o ir šiaip tas „pavasaris“ kažkaip jau labai greitai išsirutuliojo. Tad raudoną traktoriuką pasitikau sukandusi kairiuosius iltinius. Pradėjo krapnoti, taigi oro pasikeitimas tapo puikiu fonu mano perkreipto veido portretui. Traktorius atsistojo prie starto linijos, nuleido frezą  ir ėmė po truputėlį judėti.

Vos spėjau atsikvošėti, o pirmoji lysvė štai ir gatava - guli ant lauko tiesi tiesi kaip kaimo girtuoklis. Antra, trečia, ketvirta.... Ir taip per 10 minučių radosi šešios nuostabaus gražumo lysvės. Pasijutau lyg stovėčiau Ermitaže (ne, ne tame, kur vakar pirkau dažus ir kauptuką) ir žavėčiausi Ticiano Venera.

Sakote nepanašu?
Laiko tarpas, per kurį atliktas įprastai dviejų dienų darbas buvo stulbinantis. Tačiau pakalbėkime ir apie kainą. Galvoje jau buvau prikalkuliavusi triženklių skaičių ir, pamačiusi rezultatą, nė kiek nesudvejojau, kad gi iš tiesų yra verta ir teisinga. Bet va, išlipo žmogus iš traktoriaus, pamatavom, paskaičiavom. Sako - 4 eurai. - „Kkkaiipp sakėte? K e t u r i eurai?“ Ne keturiasdešimt, ne šimtas keturi, o tiesiog, paprastutėliai keturi eurai... Pro mano akis prasisuko visos tos prakaitu tvoskiančios trijų iš eilės pavasarių dienos. „Dieve, susimildamas pasakyk, kad šiandien ne balandžio 1-ji“ - ir Jis susimylė.

Nuslinkau namo pabrukusi uodegą, lyg būčiau nemenkai apsivogusi. Pasiėmiau pinigų ir nedrąsiai tiesdama ranką padaviau dešimt. Darbininkas tuo tarpu paprieštaravo ir paėmė penkis. O aš taip ir likau žado netekusi.

Nesuprantu aš tų kaimo darbų ir kitokių reikalų kainų o bei mados. Ir po to vis durnai jaučiuosi skolinga ar permokėjusi. Tačiau moralas aiškus: kiekvienam darbui yra ir jo žinovas. Todėl pats laikas jau atsirakinti tą savo išdidumą ir imti pasitikėti.

2016 m. balandžio 4 d., pirmadienis

Indijos bėgikės - ir vėl pirmas kartas



Indijos bėgikių ką tik išsiritęs ančiukas
Indijos bėgikių pirmagimis

Ko gero pats juokingiausias padaras, kurį yra tekę matyti - Indijos bėgikės kiaušinio turinys, pasitikęs mane šį rytą. Jei savaitę prognozuotumėme pagal pirmąjį, įspūdį sukėlusį vaizdą, ši turėtų būti ypač smagi.

Kai išgirstu ką nors šnekant apie Indijos bėgikes (dar vadinamas butelinėmis), prieš akis iškyla panašus vaizdelis.

Indijos bėgikių 100 m rungtynės
Indijos Suori genties moterys dalyvauja 100 m bėgime su puodu ant galvos (nuotrauka iš sareedreams.com)
Arba štai toks -->
Indijos moterų bėgimo
Nuotrauka dailymail.co.uk
Tačiau antys Indijos bėgikės, nors ir turi vizualių sąsajų su šiomis nuotraukomis, tačiau jas pamačiusiems dažniausiai sukelia vieną asociaciją - „kaip pingvinai!“. Pasitaiko ir žiauresnių asociacijų, pvz. „kaip nupjautom rankytėm“, bet iš esmės vaizdelis gailesčio nekelia. Atvirkščiai - kurį laiką stebint sunku suvaldyti juoką.

Šias antis nusprendėme įsigyti vardan kiaušinių, kadangi mėsiniai paukščiai nedomino (iki savo paukščio suvalgymo reikėjo pribręsti). Tad šiuo metu kasdien surenkame netoli dešimties kiaušinių per dieną. Teko nustebti - ančių kiaušinių baltymas toooks keistas. Jį išvirus baltymo spalva - tarsi pienas praskiestas vandeniu, kur kas skaidresnis nei vištos. O kepiniai iš tokių kiaušinių geltoni geltoni. Ir trynys kur kas tąsesnis.

Paukščiai gali būti įvairiaspalviai. Štai turime juodus su baltu, trispalvius, kur dominuoja ruda ir gamtinės spalvos (kiek suprantu, dėl to, kad tokios spalvos antys aptinkamos gamtoje, t.y. laisvėje (o čia jau skamba žiauriai..)).

Indijos bėgikės iš pradžių pasirodė ganėtinai baikščios. Gerą pusmetį vengė žmogaus ir kolektyviai isterikavo. Tačiau žiemos periodu priprato ir dabar, vos užeini, iškart apspinta kaip Indijos vaikai baltaodžius turistus ir kraipydamos galvas tikisi gardesnio kąsnelio.

Na o štai taip vyksta plunksnų vėdinimo procesas, kurį nufilmavau dar rudenį. Įkiša snapą į vandenį, užsimeta vandens ant galvos ir tokiu būdu švarinasi, vėdinasi :).